Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3810&FId=6054&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kurpių ir jenarolą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie kurpių ir jenarolą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk vienam mieste buvo toks kurpius su pačia. Toj jo pati niekai buvo, jo neklausė ir jį užniek vertė už tai, kad pas tą pačią paprato viens jenarolas. Toj pati sako:
– Mum būtų daug geriau, kad mes jį galėtume kur nors nužudyt.
O tas jenarolas sako:
– Aš jam tuo gyvastį išvysu.
Nuvėjo pas karalių tas jenarolas ir sako karaliui:
– Aš čia žinau mieste tokį kurpių, kad jis moka apė mūs miestą apleist vandeniu, o mum labai gerai būtų toks darbas apsigint no neprietelių.
Tam karaliui tokia roda patiko. Tuo pašaukė tą kurpių ir sako jam:
– Žiūrėk, kad tu apė miestą apleistum plačiai vandeniu. Aš žinau, kad tu tai moki. O jeigu tai nepadarysi, tai aš tau galvą liepsu nukirst.
Nors tas žmogus sakė, kad jis nieko nemoka, vienok karalius jo neklausė. Ką dabar daryt jam? Sako: „Aisu in girią, mažu rasu kur padorią šaką, mažu nors galėsu pasikartie“. Atėjo jis in girią – patiko tokį senuką. Tas senuks klausia:
– Kur tu aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu, mažu kur galėsu pasikartie: nenoru po mecium galvą padėtie.
– N’o del ko tu nori pasikart? Pasakyk tu mā.
Jis jam papasakojo, kokį darbą jam karalius uždavė. Sako senuks:
– Aik tu namo ir gulėk sau pakajingai – bus viskas padaryta.
Tas kurpius parėjęs guli sau, o tuo apė tą miestą apsiliejo vanduo.
Pamatė tas jenarolas, kad jau apė miestą vanduo, atėjęs pas tą kurpiaus pačią, sako:
– Jau su juom bloga, kad jis galėjo miestą vandeniu apleistie. Ale, – sako, – aš jį vis pajimsu.
Nuvėjo pas karalių – sako karaliui:
– Jis apleido vandeniu miestą – tegu jis dabar padaro vieno titnago tiltą, kad galėtume pereit.
Karalius, pašaukęs kurpių, sako jam:
– Tu apleidai miestą vandeniu, o dabar padaryk vieno titnago tiltus, kad galėtume pereit. Ir kad šiąnakt nepadarysi, tai rytoj aš liepsu tau galvą nukirstie.
Aina kurpius pats nežinodams kur. Aina jis vėl in tą girią. O atėjęs patiko vėl tą senuką. Jis papasakojo senukui savo bėdą. O senuks sako:
– Viską aš žinau. Aik namo ir gulėk pakajingai: iki rytoj viskas stosis.
Teip tuo ir stojo titnaginiai tiltai.
Pamatė jenarolas, kad jau tiltai stojo, – sako:
– Bėda su juom. Ale da, – sako, – aš jam vieną darbą užduosu.
Nuvėjęs pas karalių sako karaliui:
– Jis viską padarė. Ale sakyk jam, kad jis aitų parnešt pikus.
Tuo karalius pašaukė kurpių, sako:
– Nuvėjęs parnešk tu man pikus.
Aina tas žmogus, pats nežino kur nė ko. Patiko jis vėl tą senuką. Sako:
– Kur aini, vaikeli?
Sako:
– Ainu – nė pats nežinau kur nė ko. Siunčia karalius, kad aš aičia parnešt pikus.
Sako senuks:
– Te tau šitą rykštaitę. Tu su tąj rykštaite ką norėsi, tai galėsi padaryt. Kaip tąj rykštaite mostersi, ir pasakyk „pikus“ – tai teip ir stosis.
Padėkavojo kurpius senukui už tai viską ir nuvė namo. O kai parėjo namo, rado jenarolą su pačia besirengiant gultie. Jis jau padėjęs buksvas, o jo pati – ir vienuos marškiniuos. Tas kurpius mosterė su rykštaite ir pasakė „pikus“ – teip kaip anie buvo, teip ir liko.
Anryt jis juos varo pas karalių. Teko ait pro kalvį. O to jenarolo marškiniai trumpi, visa „politikė“ matyt. Tas kalvis su kūju – prie to jenarolo, o tas kurpius sako:
– Pikus.
Jau ir tas kalvis prilipo. Tos bobos buvo labai ilgi marškiniai. Kalvis užstojo jai an marškinių – išplyšo skylė ties pačia „politike“. Aina jie toliau. Teko ait per dvarą. Kerdžius nešė gyvuliam šiaudų. Pamatė kerdžius, kad čia tokios baikos, – pagriebęs šiaudų, pradė užkišt tą marškiniuos skylę. Tas kurpius sako:
– Pikus.
Jau ir tas prilipo. Ir varo visus pas karalių. Pamatė karalius, kad tokias baikas atvarė, – klausia jo:
– Kas čia?
Sako kurpius:
– Tai pikus, kurį liepei atgabęt.
Klausia jo:
– N’o kas šits per viens?
– Na, tai tas jenarolas.
– O šita boba kas per viena?
– Tai mano pati. Šits jenarolas su mano pačia gyvena, tai aš atvariau ir karaliui juos parodyt.
Tada karalius liepė juos abudu pakart, o tą kurpių pasiliko pas save. Tas karalius turėjo dukterį. Matė karalius, kad jis toks galingas, – apženijo su savo dukteria. O jis vis su tąj rykštaite, ką tik norėjo, tai vis galėjo padaryt. O kad karalius mirė, jis liko karalium.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 387-389, Nr. 229
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal