Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3822&FId=6070&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną karaliūną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną karaliūną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karaliūnas kaimynystoj vieną karalaitę teip insimylėjo, kad jis jau no jos niekur, būdavo, beveik nė nesitraukia. Sykį mirtinai jo tėvas susirgęs nusiuntė paslą pas jį, kad jis pribūtų pas tėvą. O kad jis sugrįžo, sako jam tėvas:
– Aš norėčia, kad tu, būdams dabar karalium an sosto mano, vestum sau pačią tokią ir tokią karalaitę.
Jis, kaip tėvą visados mylėjo ir visame jo klausė, užmiršo, kad jis anai savo mylimajai prižadėjo kitą nejimtie, o da an ženklo santaikos padovanojo jai savo žiedą. Viską užmiršęs, prižadėjo tėvui jo prisakymą išpildyt, o tėvas tuo užmerkė akis.
Kada jau tėvas numirė, jis tuo nukeliau pas tą tėvo prisakytą karalaitę. Tenai viską sutiktinai atliko, likos tik susivinčiavot.
Dagirdo anoj, kad jau jis su kita sutiko, tai kone apalpo. Sako ji savo tėvui karaliui:
– Surinkie mā po žeme vienuoliką mergaičių, kad būtų tokio didumo, tokio plauko, tokios an veido kaip aš.
O kad suieškojo tiek mergaičių, apsirengė toj karalaitė su tom vienuolika mergaičių visos medinčiškai ir visos nuvėjo pas aną karalaitį. O kad atėjo, nusiuntė karalaičiui žinią, kad atėjo dvylika medinčių. Karalaitis išėjęs pamatė, kad toki dvylika dailių vyrų medinčių ir visi vienoki. Prijėmė jis juos prie savo dvaro. Bet jis tą karalaitę nepažino, kaip ji buvo vyriškuos drabužiuos.
Vieną sykį išėjo karalaitis medžiot su savo medinčiais. In tąsyk atėjo paslas duot žinią, kad jau jo merga atvažuoja. Kaip tik dagirdo tokią žinią, tuo karalaitė toj ir apalpus parpuolė an žemės. Karalaitis tuo prišoko prie jos žiūrėt, kas jai pasidarė. O kad numovė jis jai pirštinaitę, pamatė, kad jo žiedas an jos piršto. Tada jis ją tuojau pažino. O pamatęs, del ko ji apalpo, tuo paslus nusiuntė pas aną, kad anoj grįžtų atgal ir pasakytų, kad jau karalaitis tur kitą: atsirado senas raktas, tai naujo nereikia. Tada tuojau padarė su šitąj vestuves ir susivinčiau. Po vinčiui koks ten buvo balius, kokios linksmybės! Kur ir aš buvau, gėriau valgiau, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 396, Nr. 234
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal