ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3824&FId=6074&back=home

PAVADINIMAS: [Apie Joną ir jo sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Joną ir jo sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks Jonas. Jis turėjo vieną sūnų. Dabar jis mislia sau, kuom tą sūnų išmokytie, kokio remeslo. Sako: bernaut sunku, melnyks – baltas, kalvis – juodas, – kur tik ką mislytum, vis neparanku. Vagim lengva gyvęt, o kartais daug uždirba, – sako: „Reik ait kur ieškot tokį meisterį“. Išėjo. Nuvėjo in girią – rado tokią stubelę. Toj stubelėj rado tokią seną bobą. Klausia – sako:
– Boba, ar tu nežinai kur tokį meisterį, pas katrą galima būtų išsimokyt vagystos?
Sako:
– Čia mano sūnus yra meisteris tų darbų, pas katrą galima tokių darbų išsimokytie.
Teip tuo parėjo tas sūnus vagis ir raganius, sako:
– Ko tu nori, žmogau?
Sako:
– Aš noru sūnų pamokyt vagystos.
Sako:
– Gerai, aš jį galiu išmokyt vogt ir raganaut, ale tik an tokių išlygų: jei po metų, kaip tu ateisi, pažįsi savo sūnų, tai aš nieko no tavęs neimsu už mokslą, o jei ne, tai turėsi užmokėt du šimtu dorelių.
– Gerai, – sutiko an to, paliko sūnų.
O kad jau sukako metai, aina Jonas savo sūnų atsijimt. Atėjęs pas tą stubelę, žiūri nuliūdęs, kaip jis galėtų savo sūnų pažįt. Ateina pas jį toks mažas žmogelis, klausia:
– Ko tu, Jonai, teip nuliūdęs?
Sako:
– Ką nebūsi nuliūdęs... Kad pažįčia savo sūnų, tai nereiktų dviejų šimtų dorelių mokėtie, o jei nepažįsu, tai turėsu minėtus pinigus mokėt.
Sako tas žmogutis:
– Tu nusipirk kašiuką saldžių pyragaičių, atnešęs atsistok po langu. Iš klėtkos išlėks per langą paukštuks – tai ne kas kitas bus, kaip tavo sūnus.
Jonas tuo prisipirko nuvėjęs pyragaičių, atėjęs atsistojo po langu. Kaip tik pamatė sūnus tėvą, tuojau atlėkė lest tų pyragų. Jonas sako:
– Tai šits mano sūnus.
O tas mokytojas sako:
– Kiba pats velnias tau pasakė.
Atsijėmė Jonas sūnų be dviejų šimtų dorelių. Aina jiedu namo keliu. Pamatė – atvažuoja pons karietoj. Sako sūnus tėvui:
– Ana atvažuoja ponas. Aš pasiversu in gerą šunį, tai tas pons mane nupirks.
Tuo jis pasivertė in tokį šunį, kokį da tas pons niekad nebuvo matęs. Atvažiavęs ponas. Pamatęs tokį šunį vedantes, sako tam žmogui:
– Parduok tu mā, žmogau, tą šunį.
Sako:
– Gali pirkt.
– O kiek nori?
– Trisdešimts dorelių.
– Trisdešimts dorelių būtų per daug, ale, kaip matyt, geras šuo.
Užmokėjo tuos minėtus dorelius, pasodino tą šunį in karietą ir nuvažiau. Kada jau nuvažiau gana toli, tas šuo iššoko per langą iš karietos, ir pons jį tiek ir matė. Jis vėl atbėgo pas tėvą. Parėjo namo – jau jie turi pinigų.
Už kelių dienų buvo jomarkas. Sako sūnus:
– Aš pasiversu in gražų arklį. Tu mane vesk in jomarką, tai gausi daugel pinigų. Tik neparduok su kamanom, ba jau aš nepareisu.
Tėvas nuvedė tą arklį in jomarką. O tam jomarke buvo ir jo meisteris. Tas priėjęs sako:
– Ką nori už tą arklį?
Sako:
– Šimtą dorelių.
Tas tuo tiek pinigų užmokėjo. Ale tėvui nė kam ko no tų kamanų – pardavė su jom. Tas meisteris parjojęs pastatė tą arklį pririšęs galva aukštyn. Stovi kelias dienas neėdęs.
Atėjo sykį merga. Tas arklys prašnekėjo – sako:
– Nujimk tu no manęs šiáis kamanas.
Toj merga sako:
– Kad tu, arkleli, ir šnekėt moki, tai aš tave paleisu.
Tuo ji nujėmė kamanas. Kaip tik nujėmė, tep tas arklys pasivertė in vieversuką ir – lėkt. Pajutęs meisteris, kad jau jo nėr, – tas teip pat pasivertė* – vyt. Mato, kad jau neišbėgs, – o tai buvo ties ežeru, – tas mokinys pasivertė in ašerį. O meisteris – in lydeką. Lydeka ašerį praryt negali. Ale mokinys mato, kad jau jam vis bus blogai, – šoko an kranto, pasivertė in kviečio grūdus. O meisteris pasivertė in gaidį – tuo lest tuos kviečius. Iš kviečių jis pasivertė in lapę, tą gaidį capt už kaklo – nukando kaklą. Ką ir dabar mažu da gul paažerėj. Paskui pakajingai sugrįžo pas tėvą ir ramiai prigaudinėjo žmones.

PATEIKĖJAS: Bendoraitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 397-399, Nr. 235
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: * Kuo pasivertė meisteris – nenurodyta. Kituose variantuose daugiausia pasiverčiama į vanagą. – K. A.

Spausdinti

Atgal