Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3829&FId=6080&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną žmogų ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąsyk toks neturtingas žmogelis. Jis buvo labai geras: jis niekam pikto nedarydavo ir nesakydavo, o dagi ir per kiaurą savo amžį niekad nekeikdavo. Toks jo geras darbas labai nepatiko velniam. Sykį vienas velnias sako Licipieriui:
– Leisk mane pas tą žmogų, aš jį prigundysu – jis turės keikt.
– Gerai, – tuo Licipierius jį ir pasiuntė pas tą žmogų.
Atkeliavęs velnias sutiko tą žmogų ainant šventą dieną in bažnyčią. Jis tą žmogų nematomu būdu instūmė in grabę ir išpurvino. Tas žmogus ėmė keikt, sakydams:
– Kiba velnias čia mane innešė in grabę!
Keikdams purvinas sugrįžo namo.
Tas velnias sugrįžęs pasigyrė Licipieriui, kad jau jis tą žmogų prigundė keikt. O Licipierius sako:
– Tu jį neprigundei, tik iš tavo priežasties jis turėjo keiktie. Dabar, kad tu teip papiktinai tą žmog
ų, turi ait jam tol tarnaut, kol anas norės.
Tas velnias, pildydams savo vyresnio įsakymą, atėjo pas tą žmogų. Atėjęs sako žmogui:
– Prijimk mane, žmogeli, bernaut.
Sako žmogus:
– Ką aš veiksu [su] bernu, kad aš nieko neturu.
Sako velnias:
– Pirksim kokią kumelaitę, imsim no pono laukų tuščių, kelmynų plėšt, sėt, ir tuo turėsim ir duonos, ir prie duonos.
Tas žmogelis pamislio: „Mažu ir bus gerai“, – pasiliko tą berną. Tuo jiedu nusipirko seną, pusiau nuplikusią kumelaitę, tas žmogelis no pono parandavojo tokių pūstynių. Tas velnias, pasikinkęs kumelaitę, nuvė tų laukų art.
Kad velnias atvarė vagą prie kelio, tuomsyk važiau kupčius karietoj ketvertu arklių. Kaip tik privažiau prie to velnio, tuo visi jo geri arkliai stojo ir nė iš daikto jo karietą nepajudina. Sako velnias:
– Iškinkyk savo arklius, aš pakinkysu savo kumelaitę – išveš.
Tam kupčiui pasidarė gėda – sako:
– Jei tokia tavo kumelaitė pavežtų mano karietą, tai aš tau ne tai ką atiduočia geru ketvetą arklių, ale da duočia tris tūkstančius rublių dovanų.
Tuo paleido tuos arklius, pakinkė tą kumelaitę – pastumiant velniui nematomai, tuo pavažiau su karieta. Negana kad kupčius paliko savo arklius, o da ir turė užmokėt tris tūkstančius. O tas kupčius su pagelba velnio nupleškėjo su tąj kumelaite, kur jam reikėjo. Dabar jau jie turi gerus arklius ir gana pinigų. Tuos rėžius plėšė, sėjo kviečius, rugius, – turėjo visko per pilnai.
Pergyveno velnias pas tą žmogų tris metus, an galo sako:
– Jau aš aisu no tavęs. Ale ant atsisveikinimo da aš padarysu giros iš rugių, kad tu gersi ir girsi mane.
Tas velnias tuo sutaisė girą. An tos giros pavadino kaimynus. Gėrė gėrė, kol pasigėrė. O kaip pasigėrė, tai ėmė visokiais žodžiais keiktie, bliuznytie ir peštis terp savęs. Velnias, išradęs pradžią arielkos, nuvė in peklą. Už tai no Licipieriaus gavo dovanų, kad parnešė pilną maišą griekų – to žmogaus ir kaimynų jo.

PATEIKĖJAS: Vigonauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 400-401, Nr. 238
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal