Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3837&FId=6096&back=home

PAVADINIMAS: [Meškos stubelė]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Meškos stubelė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus su pačia. Jiedu susilaukė mergaitę. Ta jo pati po tai mergaitei numirė – apsiženijo antrą moterį raganą. Su tąj ragana vėl turėjo mergaitę. Dabar tos mergaitės auga, jau pusėtinai paaugo – pradėjo toj ragana savo podukros nekęstie. Sako savo vyrui:
– Išvežk tu tą mergaitę in pagirį, in tą stubelę. Tenai ateina meška gūžinėt, tai jai kaulus sumals.
Tas tėvas paklausė. Padavė tai mergaitei vindą, pakulų biskį, miltų išsivirt košės ir ją nuvežė in pagirį, in tą stubelę. Toj mergaitė verpė pakulas atsisėdus. Jau netoli vakaras – susikūrė toj mergaitė ugnelę, išsivirė košės ir vakarieniauja. Ale iš po pečiaus išbėgo pelė, sako:
– Duok mā, sesyte, košės.
O toj mergina sako:
– Te tau tos košės, ėsk, kiek tu nori.
Toj pelukė atbėgus priėdė, kiek norėjo. Sako toj pelė:
– Dabar ateis tuojaus meška gūžinėt su tavim. Duos tau aukso zvanelį, kad ji žinotų, kur tu. O kad ji tave pagaus, tai sumals in smulkius miltus. Tai tu man tą zvanelį paduok – aš bėgiosu ir zvanysu. O tu palįsk po pečka, tai tu liksi gyva.
Jau sutemė – atėjo toj meška. Sako tai mergaitei:
– Išgesyk ugnį – aisim gūžinėt.
Toj mergaitė tuojaus ugnį užgesino – jau tamsu. Padavė meška jai aukso zvanelį. Toj mergaitė padavė tai pelei zvanelį, o ji pati po pečium palindo. O toj pelė – bėgiot ir zvanyt. Toj meška bėgiojo bėgiojo, gaudė gaudė – ir nepagau. Sako meška:
– Jau gana. Bus gerai: moki gūžinėt. Už tai gausi no manęs aukso skrynią.
Ir tuojaus meška atgabeno skrynią pinigų.
Ant rytojaus sako toj ragana:
– Važuok, parsiveši nors dukters kaulus.
Tas tėvas nuvažiau in tą stubelę – žiūri, kad ji gyva ir žarsto aukso pinigus. Parsivežė dukterį su skrynia pinigų.
Pamatė toj ragana, kad ji gyva ir tiek daug pinigų, – anryt sako:
– Vežk, tėvai, šitą dukterį – mažu da gaus daugiau.
Nuvežė dukterį ir maisto jai ten visokio. Toj sėdi, nė neverpia, nė nieko. Vakare išvirė košės su spirgais, toj ėda. Ale atbėgo toj pelė, sako:
– Duok man biskį paėst.
Toj tuojaus pagriebė šluotą, kaip davė tai pelei per galvą! Sako:
– Aš tau duosu, tu laidoke!
Toj pelė nubėgo po pečium.
Atėjo vakaras – atėjo toj meška. Sako:
– Na, užgesyk ugnį. Aš tau duosu sidabrinį zvanelį pazvanyt – aisim gūžinėt.
Padavė jai zvanelį. Toj ėmė zvanyt, tai meška tuo ją pagau ir sumalė in smulkius miltus.
An rytojaus sako ragana:
– Važuok, parsiveši dukterį.
Tas tėvas nuvažiau – rado dukters tik kaulus.

PATEIKĖJAS: Jonas Kamarauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 411-413, Nr. 246
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal