Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3838&FId=6098&back=home

PAVADINIMAS: [Kas tą lanktį kirs...]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Kas tą lanktį kirs...]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toksai žmogus. Ale jis turėjo pačią labai didelę tinginę. Ji, būdavo, visada per dienas nieko neveikia. Kad jau jiedu nė marškinių neturėjo, susiverpė špūlę siūlų, sako:
– Aik in girią, iškirsi lanktį.
Jis nuvėjo in girią. O ji pirma nubėgo, o užsislėpus krūmuos teip sau šneka:
– Kas tą lanktį kirs, tai to pati mirs...
Tas žmogus, išgirdęs, kad kažin kas ten girioj šneka, o nors ir tinginė pati, o jam vienok gaila jos, kad nenumirtų, – nekirto lankčio ir parėjo namo. Pati, pirma parėjus, klausia jo:
– N’o ką, ar iškirtai lanktį?
– Nekirtau. Kad išgirdau – girioj kažin koks paukštys šneka: „Kas tą lanktį kirs, tai to pati mirs“. Aš nenorėjau, kad tu mirtum, tai aš jį nekirtau.
– Aik tu, durniau... Neklausyk, ką kas šneka – tik iškirsk.
Tas nuvėjęs iškirto, padarė lanktį. Tai jo boba prisiverpė tolką vieną, paskui ėmė sumerkė in apačią pakulų, o an viršaus pamerkė tą tolką ir sako savo tam vyrui:
– Sumerkiau tolkas – reiks aust. Pilniavok, kad šunytis neperšoktų per tolkas, kad nepavirstų in pakulas!
Dabar tas vyras vaktuoja, o ji šuniuką gundo, kad šoktų. Ir tas šuniukas peršoko per tas tolkas.
– Na, aš tau sakiau, kad vaktuok, ba pavirs in pakulas...
O kad pažiūri – kad jau visos pakulos, tik viena tolka. Na, jau nėr iš ko aust.
Ale išėjo tas žmogus in girią malkų – patiko strielčių. Nubėdavojo prieš jį, kad jie teip nuogi, tolkos in pakulas pavirto, kaip šunytis peršoko... O tas strielčius sako:
– Tai neteisybė! Tai ji tave apgaudinėja, toj tinginė. Žinai ką, aš tave pamokysu, ką tu turi padaryt. Te tau mano drapanas, apsirenk, tai ji tave nepažįs. O kad tavęs klaus, kas tu per vienas, tai tu sakyk, kad tu iš dangaus šventasis.
Atėjo namo, pagarbino. Klausia jos:
– Kodėl teip sėdi be darbo?
O ji sako:
– Mā šventa.
Klausia jos:
– Kokia šventė?
Ji jam apsakė, kad tai tokia vienądien, kitą – tokia, ir jai nėr kada dirbt. O jis jai sako:
– Dievas davė šešias dienas dirbt, o septintą – švęst, o tu kasdien šventi.
Tai kaip jis jai ėmė duot kančium – padarė visą mėlyną! Ir sako:
– Aš esu iš dangaus šventasis, atėjau tave pabaust, ką tu tinginiauji. O jei da tu tinginiausi, tai kitąsyk daugiau gausi, kap ateisu.
Toj boba tuojau griebėsi už vindelio – o verpt, tai verpt, kad net ratelis burzgia. O tas jos vyras vėl nuvėjo pas tą strielčių, atidavė jam jo drapanas, o savo apsirėdęs, parėjo namo. Žiūri, kad jau jo pati verpia. Sako:
– Kas tai yr, kad tu verpi?
– A ką neverpsi... Atėjo kažin koks šventasis, tai teip mane sumušė, ką nieko nedirbu. „O jei, – sako, – nieko neveiksi“, tai kitąsyk da daugiau duos.
No tosyk turėjo kuom apsirėdyt.

PATEIKĖJAS: Jonas Kamarauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 413-414, Nr. 247
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal