Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3841&FId=6105&back=home

PAVADINIMAS: [Karalienė nukirstom rankom]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Karalienė nukirstom rankom]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kupčius. Jis turėjo sūnų ir dukterį. Ale tas kupčius ėmęs numirė – liko jiem visas tėvo turtas. Jiedu teip sau šneka:
– Ženykis tu, brolau...
– Ženykis tu, sesuo...
Ale apsiženijo tas sūnus. Po veseiliai, po kiek ten čėso jau jų gimė sūnus. Ale potam tas kupčius išvažiau in svetimas šalis tavorų. O toj marti pradėjo tos sesers neužkęstie. Ėmė pati uždegė namus – parašė vyrui, kad sesuo sudegino namus. O jis atrašė – sako: „Kaip aš parvažuosu, aš pažiūrėsu, katra būsit kalta“. Ne po ilgam ėmė savo vaiką papjovė ir vėl parašė, kad „tavo sesuo papjovė mūs vaiką“. Jis vėl atrašė – sako: „Kaip aš parvažuosu, tai aš pažiūrėsu, ką su jąj padaryt“. Ale toj marti padavė in provą. Prova liepė jai rankas nukirst iki alkūnių ir ją išvaryt. Tuo jai rankas nukirto iki alkūnių ir išvarė. Aina vargingoji, pati nežino, kur ait. Ėjo ėjo, nuėjo in karaliaus dvarą. Per tvorą inlindo in sodą ir sėdi tankumyne. O tam sode buvo tokia obelis – uždrausta no jos skint obuoliai, o kad kas nuskintų, tai mirčiu gąsdino. Naktį ji prisitaikius su burna nuskynė vieną obuolį.
Anryt žiūri tas vaktorius, kad jau nėr vieno obuolio. Pasakė karaliui, kad jau nėr vieno obuolio. Karalius jau jam nor kirst galvą, o sūnus sako:
– Ką čia del vieno obuolio žmogų žudyt...
Antrąnakt vėl vieną obuolį nuskynė su burna. Jau tą vaktorių vėl nor kirst, o sūnus sako:
– Ką čia del obuolio žmogų žudyt...
Ir vėl jam dovanojo. Vaktorius, bevaikščiodamas po sodą, rado tą mergą be rankų sėdint tankumyne. Sako:
– Ar tu tuos obuolius nuskynei?
– Aš.
Veda ją pas karalių. Na, jau jai kirs galvą. O sūnus vėl sako:
– Ką čia del obuolio žmogų žudyt... Geriau, kaipo koliekai, duot jai stubą, maistą ir slūgą, o tegul ji būna prie mūs.
Paklausė karalius – davė jai stubą ir maistą ir tarnaitę, ir ji sau buvo tam karaliaus dvare. Ale tas karalaitis in tą mergą insimylėjo ir su jąj apsiženijo.
Ne po ilgam reikėjo karaliūnui išjot in vainą, o ją jis paliko nėščią. Kada gimė sūnus, motina karaliūno parašė jam laišką, kad labai gražus vaikas. Padavė tarnui, kad jam nuneštų. Ale kas atsitiko? Tas tarnas bekeliaudams pataikė užeit ant nakvynės pas tą kupčių. Apsinakvojo. Pradėjo jo klausinėtie, kur jis keliauja. Sako keleivis:
– Kad aš nešu laišką karaliūnui.
Papasakojo, kad jo pati netur [rankų] iki alkūnių. O toj kupčiaus pati sako:
– O ar matai, kur ji nusikraustė... – Sako: – Parodyk tu man tą laišką – aš pažiūrėsu, kas ten parašyta.
Tas keleivis jai padavė. Perskaičius ji parašė, kad gimė sūnus, nė in šunį, nė in katę nepadabnas, ir sako tam keleiviui:
– Kai grįši, užeik pas mus vėl į nakvynę.
Keleivis nunešė karaliūnui. Tas perskaitęs parašė atgal, kad „viskas tegul būna, iki aš sugrįšu“. Tas keleivis grįždams užėjo vėl pas tą kupčių. Tai kupčiuvienei padavė tą laišką. Toj perskaičius parašė, kad jai vaiką pririšt prie kaklo ir ją visai išvaryt iš karališko dvaro: tegul ji sau eina, kur jos akys neša. Tas tarnas parnešė tokį laišką. Karalienė pririšo jai tą vaiką po kaklu ir išvarė. Nežino, kas čia pasidarė, – aina sau per svietą.
Teko jai ait per girią. Užsimanė gert labai. Ale rado pakelėj šaltinuką. Pasilenkė gert – tas vaikas jai no kaklo inpuolė in tą vandenį. Ji inkišo táis savo alkūnes, griebė, kad vaikas neprigertų, – ištraukė vaiką ir rankas sveikas. Nusilinksmino, kad jau ji pasveiko. Aina ji pas tą kupčių in savo tėvynę. O kad atėjo tenai, ją marti nepažįsta, ba jau ji tur sveikas rankas. Pristojo ji ten per tarnaitę.
Tas karaliūnas sugrįžo iš karės – žiūri, kad jo pačios jau nėr. O mato, kad jau jis yr apgautas. Jam teip neramu. Važuoja jis in karalystę, kad jam nebūt teip nesmagu. Atvažiau jis in tą miestą, apsinakvojo pas tą patį kupčių. Ale jam ir ten nesmagu. Ale toj kupčiaus pati sako karaliui:
– Aš turu tokią mergą su vaiku, tai ji moka gražių pasakų, tai ji mažu jus nulinksmytų.
– Na, pašaukit ją.
Tuojaus ją pašaukė. Toj jau ima pasakot. Ale ji sako tai kupčiuvienei:
– Tu jeigu sakysi, kad negal būtie, tai turėsi statyt po šimtą rublių.
Sako:
– Kas mā apė tavo pasakas.
Dabar jau ji pasakoja – sako:
– Mes buvom du kupčiaus vaikai. Brolis mano apsiženijo. Marti manęs nekentė. Brolis nebuvo namie, tai marti sudegino namus, pasipjovė vaiką ir parašė broliui, kad tai aš vis tai padariau.
– Tai negal būtie! – [sako] toj kupčiuvienė.
– Kad negal būtie, duok šę šimtą rublių. Paskui mane padavė marti in provą. Pripažino provoj man nukirst rankas iki alkūnių ir išvaryt.
– Tai negal būtie!
– Kad negal būtie, duok kitą šimtą rublių. Kaip mane išvarė, nuvėjau in karaliaus dvarą, inlindau per tvorą in sodą, nuskyniau obuolius. Paskui apsiženijau su karalium. Karaliūnui, vainoj bebūnančiam, gimė sūnus. Tarnas nešė karaliūnui laišką. Užėjo pas mano marčią. Marti laiškus perrašė. Paskui mane išvarė iš karaliaus dvaro, pririšę po kaklu vaikelį. Aš ėjau per girią, labai ištroškau. Radau pakelėje šaltinuką. Aš pasilenkiau gert – man vaikelis nupuolė in vandenį. Aš griebiau vaikelį, kad neprigertų. Kaip ištraukiau vaiką, pamačiau ir rankas sveikas. Paskui parėjau čia pas marčią in tėviškę.
Tada karalius ją pažino, prijėmė už pačią. O tą kupčiaus pačią už tai, ką ji teip padarė, sukrovė malkų krūvą ir ją ten sudegino. O tas kupčius pardavė savo turtus, ir išvažiau visi pas karalių.

PATEIKĖJAS: P. Šikorskiūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 417-419, Nr. 249
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal