Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3843&FId=6109&back=home

PAVADINIMAS: [Žmogžudys ir ūkininko dukterys]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Žmogžudys ir ūkininko dukterys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas. Jis turėjo tris dukteris. Ale jis aina in jomarką – pavijo jis kitą žmogų.
– Kur tu aini?
– In jomarką. O tu aini kur?
– Ir aš in jomarką. Ainu mergų pirktie.
– Kad tu nori mergų pirkt, tai gali pirkt no manęs: aš turu tris dukteris. N’o ką tu veiki su mergom, kad perki?
– Perku vieną ir ženijuosi.
– Na, tai grįžkim pas mane – galėsi ženytis.
Jie parėjo namo, ir tuo apsiženijo. Po veseiliai jau jis ją vežasi. Naktį – tai šunys loja, tai kas, – sako:
– Aš bijau.
– Na, kad tu čia bijai, n’o pas mane da baisiau. Pas mane dvylika pakajų. In vienuoliką galėsi ait, o in dvyliktą – nevalia.
Parvažiau jiedu anryt. Jis išėjo, o ji išvaikščiojo visą vienuoliką pakajų. Ji nuvė ir in tą dvyliktą. Atidarė duris, žiūri – kulbė, kirvis an kulbės, kruvinas sklepas, tam sklepe pilna negyvėlių. Jau ji nusigando da daugiau. Duris uždarius, nuvė prie savo darbo.
Parėjo tas žmogžudis, pažiūrėjo in tą pakajų, sako:
– Jau tu buvai tam pakajuj.
Sako:
– Nebuvau.
– Buvai.
Nusivedė ją tenai ir nukirto jai galvą.
Kitą dieną važuoja jis vėl tenai. Tas jos tėvas jo nepažino. Sutiko – vėl pajėmė kitą dukterį. Važuoja – kaip ims šunes lotie! Toj sako:
– Kaip aš bijau!
– Ko čia bijotie: pas mane da labjau bijosi. Pas mane dvylika pakajų. In vienuoliką galėsi vaikščiot, in dvyliktą – ne.
Parvažiau jiedu namo. An rytojaus jis išėjo, o ji, visus išvaikščiojus, nuvė ir in tą pažiūrėt. Ir, tą patį pamačius, persigando.
Parėjo vėl tas žmogus namo. Pažiūrėjo in tą pakajų – sako:
– Jau šitam pakajuj buvai.
– Nebuvau.
– Kaipgi nebuvai...
Tuojaus ją nuvedė in tą pakajų, nukirto jai galvą.
Ne po ilgam apsirėdė kitom drapanom ir vėl atvažiau pas tą mergą. Tėvas tas neakyvas buvo, jo nepažino – ir vėl apženijo jau trečią dukterį.
Važuoja jiedu namo. Kaip tik pradės šunes lotie ar kas, tai toj merga sako:
– Kaip aš čia bijau.
– Kad tu čia bijai, pas mane da baisiau. Pas mane dvylika pakajų. In vienuoliką galėsi ait, o in dvyliktą – ne.
Parvažiau namo. An rytojaus tas žmogžudis išėjo, o toj išvaikščiojo visus – nuvė ir in tą pažiūrėt. Kaip tik pradarė duris, žiūri – jos seserų galvos stovi. Pamatė – an sienos tokia popierėlė pritaisyta: teip kaip tik duris daro, tai toj popiera apsisuka in kitą pusę. O tas žmogžudis an tos popieros pažįsta, kad jau čia būta. Ale toj merga ėmė apsuko tą popierą vėl in tą pusę, pajėmė seserų galvas, uždarė duris, o tas galvas indėjo in skrynią.
Parėjo tas žmogžudis. Tuo pažiūrėjo tenai – nebūta. Ale toj sako:
– Žinai ką, aš norėčia pas tėvus važuotie.
– Galim važuot.
– Aš imsu vieną skrynią: man motina ketino da duot audeklų ir linų.
– Gali imt.
Nuvažiau jiedu pas tėvus. Ale jis kur tę prasišalino, o toj duktė sako:
– Šits neprietelius jau mano anáis dvi seseris nužudė. Aš jų ir galvas atvežiau jum, tėveliai, parodyt.
Tas tėvas suvadino vyrų – ir užmušė tą žmogžudį.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 432-434, Nr. 259
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal