Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3849&FId=6121&back=home

PAVADINIMAS: [Strielčius ir Marisenka]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Strielčius ir Marisenka]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius. Jis turėjo tokį sau strielčių. O anas strielčius jam, būdavo, vis šaudydavo paukščius, žvėrius, ir jam labai sekdavosi.
Ale tas karalius rengė balių. Liepė tam strielčiui, kad aitų in girią prišaudyt paukščių. Nuvėjo in girią, vaikščioja visą dieną – nemato jis nė vieno paukščio. Ale žiūri – atlekia trys balti karveliai. Norėjo juos šaut, ale susilaikė: da žiūrės, kur jie nutūps. Jie nutūpė pas vandenį, ir stojo trys panos. Nusirengė drapanas, pasidėjo ir ėjo visos maudytis. Kaip jos ėmė ten pliaukšt, jis prisitaikęs pavogė jų drapanas. Atsitolino biskį no jų ir klausys, kas čia bus.
Jos jau išsimaudė – ogi žiūri, kad jau jų drapanų nėra. Sako jos:
– N’o kažin kas čia mūs drapanas pavogė?
Viena sako:
– Jeigu jis jaunikis būtų, tai aš jo merga būčia.
O kita sako:
– Aš jį iš bėdos išgelbėčia.
O trečia sako:
– Kad jis mā atiduotų drapanas, tai aš jam duočia tokią muškietą, kad jam niekad nereiktų provyt, o vis galėtų šaudyt.
Išgirdo tas strielčius tokią jų kalbą – atnešęs atidavė jų drapanas. Jos apsirengė, ir dvi nulėkė, o katra ketino būt jo merga, ta jau aina paskui jį. Parėjo jiedu in to karaliaus dvarą. Pamatė tas karalius, kad tokią gražią paną parsivedė iš girios, – sako:
– Jau aš tau tos panos neduosu. Jei tu man parneštum tokį daiktą, kokio nėra mano karalystėj, tai aš tau ją atiduosu.
Dabar ką jam daryt? Aina jis pats nežinodams kur. Ėjo per girią. Girioj priėjo tokią stubelę. Inėjo in vidų – nieko nerado. Rado šiltą pečių. Užsilipo an pečiaus ir nakvoja. Ale ne po ilgam parėjo tokia boba. Klausia:
– Kas čia yra?
Sako:
– Aš.
– N’o ko tu čia atėjai?
Jis apsakė savo bėdas. Klausia toj boba:
– Ar mažu nori valgyt?
– Kurgi nenorėsi: jau visą dieną nevalgiau.
Toj boba suriko:
– Marisenka, kad čia būt valgyt ir gert!
Tep tuojaus stojo an stalo valgyt ir gert. Jis sau gerai pasivalgė, atsigėrė ir vėl ant pečiaus permiegojo naktį. An rytojaus vėl toj boba klausia:
– Mažu nori valgyt?
Sako:
– Norėčia.
Teip toj boba sako:
– Marisenka, kad čia būtų gert ir valgyt!
Tuojaus stojo an stalo gert ir valgyt. Atsisėdęs valgo. Ale sumislijo sau: „Reik užgert bandyt an tos Marisenkos – kas čia kur kokia yra?“ Prisipylė stiklelį gėrimo ir sako:
– Sveika būk, Marisenka. Tu čia steliuoji valgį ir gėrimą – aš ant tavęs nors užgersu.
Kaip tik užgėrė, teip ir atėjo toj Marisenka. Padėkavojo jam, kad ir ją neužmiršo. Jiedu abudu susisėdo, pasivalgė, atsigėrė. Ir sako jam toj Marisenka:
– Kad bus tau kokia bėda, tai aš tau padėsu.
O toj boba sako:
– Te tau šitais vadeles ir vilk paskui save o neatsižiūrėk, kas velkasi paskui tave. O nuvilk karaliui, tai da jo karalystėj nebus tokio daikto.
Jis pajėmęs tas vadeles velka tam karaliui. Pas karaliaus dvarą sutiko tą karalių važiuojant. Tas karalius pamatė, kad jis parvelka tokį šmotą ugnies kaip didžiausias namas, – tas karalius persigando, kad jis tiek ugnies parvelka, – sako jam:
– Vilk tu tą ugnį atgal, iš kur tu ją pajėmei.
Tas strielčius velka atgalios in tą stubelę. Atvilkęs atidavė tai bobai tas vadeles. O paskui su tąj Marisenka susėdę pasivalgė, atsigėrė. Jie parėjo abudu pas tą karalių. Tas karalius pamatė, kad jis da gražesnę paną parsivedė, – ėmė jam ir antrą atėmė. Sako:
– Jei tu mā pašertum visą vaiską ir kad kiekvienam būtų bliūdelis, tai aš tau ją atiduosu.
Tuoj toj Marisenka teip padarė, kad viskas teip stojos, kaip karalius norėjo. O kad susėdo jo vaiskas valgyt, katras tik pradėjo valgyt, teip ir išvirto. Pamatė karalius, kad jo kereiviai jau visi negyvi, – šoko prie to strielčiaus su kalaviju kirst jam galvą. O toj Marisenka sako:
– Tu nekirsk jam galvą: žiūrėk, kas po tavo kaklu kabo!
Tas karalius dirsterė – žiūri, kad jau kalavijas krinta an jo kaklo. Ir tuojaus nusirito to karaliaus galva. O jiedu liko karaliaut an tos žemės.

PATEIKĖJAS: Šikorskė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 426-428, Nr. 254
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal