Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3850&FId=6123&back=home

PAVADINIMAS: [Seserų vaikas ir ragana]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Seserų vaikas ir ragana]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo trys mergos: dvi išmintingos, o viena paika. Ale tos mergos turėjo vaiką. Tam vaikui jos nuliedino stiklo luotelį, ir kaip jos, būdavo, skalbia, tai tas vaiks, būdavo, plaukioja an vandenio. O jos buvo skalbėjos. Ale jos nuvėjo pietų, o tą vaiką paliko plaukiot. Ateina popiet – jau tik luotelis, o jau jų vaiko nėra.
Aina vyriausia, pajėmus šmotą lašinių, an kelio. Pakeliui rado obelį. Sako toj obelis:
– Sesele, pakrėsk mane – aš tau būsu pamačy.
– Neturu kada: turu bėgt vaiko ieškot.
Aina toliau – randa upelį, ką tik čiurvenantį. Sako tas upelis:
– Sesele, prakask mane – aš tau būsu pagelboj.
– Neturu kada.
Ir nuvė sau. Atėjo – rado miltų kalną. Sako:
– Sesele, nukask mane – mā bus lengviau.
– Neturu kada.
Nuvėjo toliau – rado stubelę. Toj stubelėj – sena boba, o an pečiaus – tas vaiks ir katinas tupi. Ji tuos lašinius užkaitė in puodą, užpylė smala, verda, o ji tai bobai galvą ieško. Toj boba užmigo – ji tuos lašinius padavė katinui, o tą smalą užpylė tai bobai an akių. O ji, tą vaiką pagriebus – o bėgt, tai bėgt! Tas katinas suvėdė lašinius, tai bobai prakrapštė akis. Toj boba, išbėgus iš stubelės, sako:
– Gulbelės, vykit tą mergą: jau vaiką neša!
Tos gulbės – vyt, o ji – bėgt. Atbėgo pas kalną miltų.
– Kalneli, gelbėk mane, – sako.
Sako:
– Tu mane nepagelbėjai pirma – aš tave dabar negelbėsu.
Nubėgo pas upelį – tas upelis ir jai nieko nepadėjo. Atbėgo pas obelį.
– Obelėle, pakavok mane no tų gulbių.
Toj obelis ir ją negelbėjo. Tos gulbės ją dasivijo, sumušė visą, sumušė ir atėmė vaiką.
Teipogi aina antroji – ir jai teip atsitiko: gau pert ir atėmė vaiką.
Aina jau toj kvailoji, pajėmus lašinių šmotą. Atėjo pas tą obelį. Sako toj obelis:
– Sesele, pakrėsk mane – mā bus lengviau.
Toj merga tuojaus insilipo, pakrėtė ir pati pavalgė.
Aina toliau – priėjo prie upelio. Sako tas upelis:
– Prakask mane, kad galėčia geriau bėgtie – aš tau būsiu in pamačį.
Toj merga tuojaus nagais prakrapštė, ir tas upelis pradėjo bėgtie.
Aina toliau – rado miltų kalną. Sako tas kalnas:
– Nukask mane, palengvyk – aš tau būsiu in pamačį.
Tuojaus toj merga tą kalną nukrapštė ten kiek ir nuvėjo in tą stubelę. Teipgi padarė tai bobai, kaip ir pirmutinė, ir, pastvėrus tą vaiką, – bėgt! O tas katinas prakrapštė akis, tai boba išbėgus sako:
– Gulbelės gulbelės, vykit – jau ta merga vėl vaiką neša!
Tos gulbės – tuo vyt. Kaip tik pavijo, tai tas kalnas kaip ėmė dulkyt, o tas upelis – liet, o ta obelis kaip ėmė duot tom gulbėm – ir užmušė visas. O toj merga parnešė vaiką tom savo seserim.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 428-429, Nr. 255
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal