Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3851&FId=6125&back=home

PAVADINIMAS: [Vyno obelis ir vyno šulinys]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Vyno obelis ir vyno šulinys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus su savo moteria ir turėjo vieną dukterį. Ale ėmus toj jo pati numirė. Jis apsiženijo kitą pačią – raganą. Su tąj ragana jau ir turėjo dukterį.
Ale vieną dieną [ragana] sako tai savo podukrai:
– Nešk tėvui pusryčių in lauką ir, pakol tėvas pavalgys, tai pasiūk marškinius.
Ji nunešė pusryčių. Pakol tėvas pavalgė, ji marškinius pasiuvo, tik rankoves neinsiuvo. Parėjo namo – klausia močeka:
– O ką, ar pasiuvai marškinius?
– Pasiuvau, tik rankoves neinsiuvau. Ale aš užmiršau žirklaites an akmens – turu ait parsinešt, kad neprapultų.
Nuvėjo pas tą akmenį – žiūri, kad trys paukštukai tupi an akmens. Ir vienas turi paukštuks po sparnu tas žirklaites. Dabar šnekas tie paukštukai:
– Kokią dalį mes jai skirsim?
Vienas sako:
– Kaip ji graži, kad ji da būt gražesnė.
O kits sako:
- Kaip ji graita, kad ji būt graitesnė.
O trečias sako:
– Kad ji turėtų vyno obelį ir vyno šulnį.
Tep tuojaus stojo: kaip ji buvo graži, tai ji da buvo gražesnė, kaip ji buvo graita, tai ji buvo da graitesnė, ir tas vyno šulnys ir vyno obelis aina su jąj drauge. Parėjo namo ir šalia vartų atsistojo: vienoj pusėj – vyno šulnys, kitoj pusėj – obelis. O toj buvo labai netoli kelio. Toj močeka kaip pamatė, kad ji tokia graži ir turi šulnį vyno ir vyno obelį, tai ką pirma jos nekentė, o paskui tai ir visai.
Ale ne po ilgam važiavo tuom keliu pro jų namus karalius. Pamatė, kad tokia graži obelis. Sako savo važinėtojui:
– Aik pašauk tą, keno ta obelis, kad man paskintų tų obuolių.
Tep tas nuvėjo – sako:
– Aikit, keno ta obelis, paskint karaliui obuolių.
Toj močeka tą podukrą pakavojo, o nusiuntė savo dukterį, kad paskintų obuolių. Toj kaip tik priėjo prie tos obels, tep toj obelis pakėlė šakas aukštyn, kad ji nepasiekia nė vieno obuolio. Norėjo pasemt iš šulnio vyno – tas vynas nupuolė žemyn, kad ji nepasiekia. Sako karalius:
– Matyt, kad tai ne tavo tas viskas. Tegul ateina ta, katros tai vis yra.
Toj močeka sako, kad tai vis jos.
– Tu mā nepasakok: aš matau, kad ne jos! Atvesk tu mā tą.
Toj neklauso. Tuojaus pats karalius nuvėjo ieškot ir rado ją susmirdusioj kamaroj. Pamatė, kad ji tokia graži, – jam labai krito in akį. Atėjo toj mergina pas tą obelį – toj obelis palenkė savo šakas, ji paskynė obuolių. O kad ėjo vyno semt, tai tas vynas iškilo aukštyn, kad ji su ranka pasėmė.
Tas karalius buvo da jaunikis. Sako karalius:
– Sėsk in mano kočą – važuosim in mano dvarą.
Toj sėdo in kočą važuot, o ta obelis – vienam šone, o tas šulnys – kitoj pusėj. O kad parvažiau in dvarą, toj obelis stojo prie pakajų vienoj pusėj durių, o tas šulnys – kitoj pusėj durių. Tada tas karalius tuojaus padavė užsakus ir tuo su jąj apsiženijo. Ką ir dabar da abudu karaliauja, jei da gyvi.

PATEIKĖJAS: Ona Paliuliūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 429-431, Nr. 256
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal