Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3862&FId=6140&back=home

PAVADINIMAS: [Jonukas ir jo žvėrys]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Jonukas ir jo žvėrys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks dvarponis. Jiedu gyveno su moteria savo, ir jiedu turėjo Onutę ir Jonuką. Tas Jonuks turėjo jau aštuonioliką metų. Tie tėvai jų išmirė, o jiedu liko našlaičiais. Ale jiedu pasiėmė aukso obuolį ir išėjo jiedu mėtydami bovytis. Na, ir jau jie numetė tą obuolį tai jau gana toli no savo to dvaro. Ale kaip numetė tą obuolį toli, lėkė varnas ir pagriebė tą jų obuolį ir, palėkęs toliau, atsitupia. Tai tie bėga pas tą varną. Tas varnas vėl tolyn, tolyn – ir nuvilio juos in gilumą girios. Jau juos ir sutemė toj girioj, o tas varnas no jų prapuolė. Sako tas Jonuks:
– Tu čia, Onute, pastovėk, o aš lipsu in medį pažiūrėt, ar nepamatysu kur nors žiburį.
Inlipo in medį – pamatė žiburį girioj. Sako:
– Jau aš pamačiau žiburį. Aisim mudu an to žiburio.
Aina jiedu. Atėjo – rado namus. Pažiūrėjo per langą, žiūri – sėdi apė stalą dvylika žmogžudžių ir kaziruoja iš pinigų. Sako tas Jonuks:
– Tu čia, Onute, pastovėk, o aš aisu in priemenę pažiūrėt.
O tas Jonukas turėjo nepaprastą drūtumą. Jis, nuvėjęs in priemenę, susibaladojo. O tas vyresnysis sako:
– Aik tu pažiūrėt, kas ten baladojasi.
Viens išėjo. O kaip jis tik išėjo, tep tas Jonuks jį – už gerklės, tuo užsmaugė ir inmetė in kamaraitę.
Ale jau jie, nesulaukę jo ateinant, sako:
– Kur jis ten liko?
Siunčia kitą – ir tą jis užsmaugė. Ir teip visus po vieną siuntė – ir visus užsmaugė, in tą kamaraitę sumetė. O tas vyresnysis nesulaukia jų sugrįžtant – aina jau jis pažiūrėt. Kaip tik išėjo – ir tą prismaugė ir ten inmetė.
Dabar jau jiedu ten būna. Tur jie ten gert ir valgyt. Ale sako jis tai Onutei:
– In šitais kamaraites gali vaikščiot, o in tą, kur užrišta, tai neik.
O kur ji iškęs?.. Tuojaus ji pirmiausia ten pažiūrė. Kaip tik duris pravėrė, tep tas vyresnysis galvą pakėlė ir sako:
– Paduok tu mā tą bonkutę no lango.
O tas labai buvo dailus an veido, ir tą ji pasidabojo. Tas iš tos bonkutės pasišmerau – ir tuojau sveikas, pašmerau visus – ir visi atgijo. Dabar sako tas vyresnysis:
– Kad mes galėtume jį užmuštie, tai mudu ženysimės. Tu imk ir apsirk. Ir sakyk, kad jis tau parneštų levės pieno, tai tu pasitaisytum.
Ėmė jau ji ir apsirgo. Sako:
– Jonuk, kad tu mā parneštum levės pieno, tai aš pasitaisyčia.
Tas Jonuks tuojaus pasiėmė muškietą ir nuvė in girią. Pamatė – levė bėga. Pamierau šaut – sako toj levė:
– Nešauk mane – aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Tuo jis ją pasimelžė, gau levuką. Parėjo namo, parnešė pieno, padavė tai savo seseriai. Toj ėmus išliejo tą pieną už lovos ir sako:
– Jonuk, nieko nemačija. Kad mā parneštum meškos pieno, tai mažu būt mā geriau.
Jis tuo nuvėjo in girią. Žiūri – bėga meška. Pamierau šaut – sako toj meška:
– Nešauk tu mane – aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Davė jai pieno ir vaiką in pamačį. Parsivedė tą meškutę, uždarė jau abu in kamaraitę, padavė jai tą pieną. Toj vėl išliejo tą pieną ir sako:
– Kad tu mā parneštum vilkės pieno, tai aš pasitaisyčia.
Tas vėl nuvėjo in girią, žiūri – bėga vilkė. Jis ją pamierau šaut – toj vilkė sako:
– Nešauk tu mane – aš tau duosu pieno ir vaiką in pamačį.
Tuo jis pasimelžė pieno, davė [vilkė] ir vaiką. Parėjo, tuos žvėris suleido in krūvą. O toj jo sesuo ar gėrė, ar negėrė – kėlė iš lovos, sako:
– Jau aš sveika. Dabar, – sako, – aš norėčia žinot, brolyti, kaip tu drūtas. Šę, aš tau surišu nykščius su šilkų posmeliu – ar nutrauksi jį?
Jam surišo. Jis kaip trukterėjo – teip nutrūko kaip vortinklis.
– Na, šę, aš tau surišu su keturiais posmeliais – žiūrėsu, ar nutrauksi.
Jis trukterėjo – ir nutrūko.
– Na, šę – surišu da sykį.
Ji jam surišo su visa tolkute. Jau traukia traukia – jau nenutraukia. Toj pamatė, kad jau nenutraukia, tep tuo suriko – sako:
– Vyrai, šę!
Tep tie visi žmogžudžiai priėjo. Tas Jonuks sako:
– Jau matau, kad mā smertis. Ale duokit da priešsmert ana an tos dūdutės padūduot.
Tie jam padavė. Tas kaip uždūdau – tie žvėrys visi trys atbėgo pas jį. Sako:
– Mažu juos reik pašokyt...
Tie žvėrys kaip griebė – visus sudraskė, ir tą jo seserį. O tas Jonuks su tais žvėrim parėjo in savo dvarą ir ponau su tais žvėrim iksmert.

PATEIKĖJAS: Juozas Derenčius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 438-441, Nr. 264
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal