Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3871&FId=6151&back=home

PAVADINIMAS: [Duktė vaiske]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Duktė vaiske]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks gaspadorius. Jis neturėjo nė vieno vaiko, tik tris dukteris. Ale atėjo toks čėsas, kad iš kiekvienų namų reikėjo ait po vieną in vaiską. O kaip tas gaspadorius neturėjo vaikų, tai jis vis turėjo vieną leistie, o jis kaip savo netur, tai tur samdyt. Reikė už pasamdymą pinigai duotie, o tų pinigų pas jį nelabai buvo. Sako vyriausia duktė:
– Aš apsirengsu vyriškai ir josu in vaiską.
Tuo ji apsirengė ir joja. Ale tėvas jos buvo vilkalokas. Jis ėmė persivertė per tvorą – ir jau vilkas. Nubėgo in pakelę ir tupi. Atjojo toj duktė, pamatė, kad vilkas tupi, tai apsisukus atgal. O tėvas vėl persivertė per tvorą, atėjo in stubą ir sėdi. Ateina toj duktė, sako:
– Negaliu jotie: ana vilkas tupi pakelėj.
Jau ta bijo. Na, jau apsirengė antroji – ir ta, pamačius vilką, sugrįžo.
Na, jau joja apsirengus ta jauniausia. Tas tėvas vėl pasivertė in vilką, tupi pakelėj. Prijojo prie to vilko – arklys neina. Ale ji pentinais paspaudė – tas arklys šoko pro vilką, o tas vilkas šoko prie jos. Toj šoblią kaip griebė – perkirto tam vilkui galvą. Nujojo in vaiską ir buvo su vienu kereiviu visą slūžbą, ir anas nežinojo, ką ji merga. Pabaigus savo tarnystą, parėjo namo in tėviškę.
Ale išėjo tos dvi seserys žlugtą skalbtie in pamarę. Atvažiau luotas, ir žmogus, turintis visokių ten žiedų, karolių parduotie, sako:
– Mažu, mergos, pirksit žiedų ar karolių?
Sako:
– Mum nereikia. Ale mūs sesuo parėjo iš vaisko, tai ta mažu pirks.
– Na, tai ją pašaukit.
Pašaukė ją. Tas žiūri, kad tai ta pati, su katrąj sykiu kereiviuos tarnavo. Jis ją pajėmė in luotą, sako:
– Aš tave vežuosi in savo dvarą, ir mudu ženysimės.
O ji kaip turėjo kašiuky riešutų, bėrė tuos riešutus an kranto ir sako:
– Kaip tie riešutai išdigs, užaugs, o aš pasiskinsu riešutų, tai aš tada su tavim šnekėsu ir ženysiuosu.
Nuvažiau in savo dvarą – ji su juo nieko nekalba. Jau pérė daug metų – anas nesulaukia, kad su juom šnekėtų. Jau anas ženijasi su kita, o ji patarnauja. Ale ji, nuvėjus in pamarę vandenio, žiūri, kad jau tos lazdos užaugę ir su riešutais. Ji prisiskynė riešutų, parėjo su vandeniu, tuo pasiraitojo prastą kleidą, o su šilkine kelia puodus no ugnies.
Sako:
– Žiūrėkit, su kokia gražia kleida kukarka kelia puodus, o prastą pasiraitojus.
– N’o mažu jūs pirkta ta kleida?
– Aš pati pirkau – aš pati ir nešioju.
Teip kaip tik ji prašnekėjo, tep tas tuojaus su tąj savo merga pagadino veseilią, o su šitąj apsiženijo. Ir gyveno tam dvare jiedu ikismert.

PATEIKĖJAS: Juozas Derenčius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 443-444, Nr. 267
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal