Knygadvario objektas "BsTB 8 444-268 Pasaka AT 883D*+313E* [Mergina, ragana ir jos duktė]" >> "[Mergina, ragana ir jos duktė]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3874&FId=6155&back=home

PAVADINIMAS: [Mergina, ragana ir jos duktė]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Mergina, ragana ir jos duktė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk susiženijo du našliai. Tas našlys turėjo dukterį, o toj našlė turėjo sūnų. Vienąsyk išsiuntė tą savo podukrą skalbtie. Toj išskalbus parėjo sušalus. Atėjo prie durių – durys užstumtos, jau ją neleidžia in stubą. Sako:
– Leisk, motinėle, in stubą...
O anoj sako:
– Sakyk „anytėle motinėle“, tai leisu.
Anoj atstojo no durių, nuvėjo in tokią stubelę pas tokią seną bobutę, savo susiedką, apipasakojo savo bėdą. Toj boba sako tai:
– Kad kitaip neleidžia, tai gali sakyt teip, kaip ji nori. Ale potam vis su juom nesiženyk. Ir parėdyk keturias lėles ir pastatyk in visus keturis kampus po vieną.
Atėjo pas duris – teip sakė, kaip anoj jai liepia. Inėjo in stubą. Toj močeka jai sako:
– Na, ką, ar jau būsi mano marti?
O ji sako:
– Nebūsiu.
Toj močeka tuojaus pagriebė virvutę – ir ją jau kart. O toj mergaitė nuvė, in vieną kampą pastatė lėlę, in kitą – kitą, in trečią – trečią, in ketvirtą – ketvirtą. Tep toj močeka tuo virvę an kaklo ir – po balkiu. Ir klausia:
– N’o ką, ar būsi mano marti?
– Ne.
O ta viena lėlė atsiliepė kampe:
– Skirkis, žeme sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Tep tuojaus žemė prasiskyrė, ir toj mergina jau in žemę inlindo iki kelių. O ta vėl klausia:
– N’o ką, ar būsi mano marti?
O kita lėlė atsiliepė:
– Skirkis, žeme sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji nuskendo iki juostai in žemę. O toj motina vėl klausia:
– N’o ką, ar būsi mano marti?
O iš kito kampo lėlė sako:
– Skirkis, žeme tu sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji paskendo iki kaklui. Toj močeka da sako:
– Ar būsi mano marti?
O ketvirta lėlė sako:
– Skirkis, žeme tu sieroji: brolis su seseria nor ženytis!
Jau ji nuskendo in žemę. Ale po žeme rado ji kelią. Aina ji tuom keliu, priėjo tokią stubelę. Inėjo in tą stubelę – rado toj stubelėj tokią merginą. Sako toj mergina:
– N’o ko tu čia atėjai iš ano svieto? Parlėks mano motina ragana, tai tave sudraskys! Aš tave paversu in adatą ir inkišu in sieną.
Ale jau parlekia toj ragana. Sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
O toj duktė sako:
– Kas čia smirdės... Kaip draskei žmonis, tai mažu da turi už žando kokią dalį kūno, tai tau smirda.
Pakrapštė už žando – ir išvertė galvą žmogaus su ausuotine kepure.
Anryt jau ta ragana išlėkė, o toj jos duktė sako:
– Kur aš dabar tave padėsu?.. Ba jau šiandie parlėkus tikrai tave suvės. Kiba aš paversu tave in nopercką ir užsimausu an piršto.
Teip ir padarė.
Parlėkė toj ragana, sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
– N’o kas čia smirdės... Kaip ėdei žmonis, tai mažu da turi kokią šlaunį už žando.
Pakrapštė už žando – ištraukė žmogaus koją su medine klumpe. Ale jau toj ragana mislia, kad čia smirda žmogiena, o nežino kur. Sako:
– Užkurk pečių.
O toj ragana jau tą savo dukterį mislia kept in tą pečių. Toj ragana atsigulė an pečiaus, o ji jau kūrina pečių. Ji pasijėmė šepetį, kamuoluką siūlų ir abrūsą, ėmus nuspjovė an kamino ir pati išėjo. Bėga jodvi.
Ale toj ragana prabudo – sako:
– Ar jau iškūrinai pečių?
O tos seilės atsiliepė:
– Da ne.
Kitąsyk klausia:
– Ar jau iškūrinai pečių?
O tos seilės sako:
– Da ne.
Ale toj ragana atsikėlus pažiūrėjo – kad jau jų nėr. Toj ragana gulė an pečiaus ir sako:
– Vyk, pečiau, ir aš veju!
Veja ji jáis. Anoj pamatė, kad jau atsiveja, – metė šepetį. Iš to šepečio pasidarė tokia tanki giria, kad niekur perlįst negali. Atėjo toj ragana pas tą girią – pereit negali. Ką jai daryt? Ji bėga namo kirvio. Atbėgo su kirviu, išsikirto kelią. Ale ji nor kirvį pasidėt. O paukštaitė, an medžio tupėdama, sako:
– Tu padėsi kirvį – aš pajimsu!
„O ką tu su tuom brudu: jis gali nunešt kirvį“. Ji tą kirvį nunešė namo, paskui – vėl vyt. Jau anos mato, kad jau netoli, – metė kamuolį siūlų. Pasidarė toks kalnas baisiai didelis. Atbėgo pas tą kalną – negali perlipt. Ji vėl nubėgo namo, pasijėmė spatą – tą kalną kast! Išsikasė skylę ir vėl veja. Jau anos mato, kad jau netoli, – metė abrūsą. Iš to abrūso pasidarė tokios marios neužmatomos, kad toj ragana negali nė aplink apeitie, nė perplaukt. Laka vandenį. Lakė lakė – ir trūko.
Jau dabar jos aina pakajingai. Ėjo ėjo – ilgai ten, trumpai, – išėjo an žemės. Nuvėjo in tokį dvarą. Tas pons buvo jaunikis, tai jis su viena apsivedė, ir ten jau jos amžį baigė.

PATEIKĖJAS: Juozas Derenčius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 444-447, Nr. 268
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal