Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3877&FId=6161&back=home

PAVADINIMAS: [Bernas ir jo gizeliai]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Bernas ir jo gizeliai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius. Jis turėjo vieną dukterį. Jau ji išaugo in mergų metus – jau jis nor ją ženyt. Parašė visur tokias popieras: kad kas galėtų padaryt tokią mašiną, kad pati važuotų be arklių, – o žinoma, kaip senovėj da geležinių kelių nebuvo, – ir an tokios mašinos pas tą karalių kas atvažuos, tai tas bus jo žentas. Dabar aina in girias taisyt ten ir jenarolai, ir ponai, ir gaspadoriai, jau visokias ten mislia, daro, ale bet pati nevažuoja.
Ale buvo pas vieną gaspadorių toks bernas, jau turintis kokią trisdešimts metų amžiaus savo. Sako tam gaspadoriui:
– Aš aisu in girią – mažu aš išmislysu.
Aina jis in girią, pasijėmęs kirvį. Patinka tokį senuką. Sako tas senukas:
– Kur tu aini?
– Ainu in girią. Karalius uždavė, kad kas išmislytų tokią mašiną, kad pati važuotų, tai tas būtų jo žentas.
Sako tas senuks:
– Aime abudu: aš tau padėsu padarytie.
Nuvėjo jiedu in girią, prikirto medžių, tuo subudavojo apačią.
– Na, – sako tas senuks, – sėsk pažiūrėk, jau mažu važuos.
Tas užsisėda – ir jau važuoja.
– Na, – sako tas senuks, – stok – da turim pabaigtie.
Ėmę jiedu pabaigė, nukvarbau, ir važuoja jiedu pas tą karalių. Važuojant patiko žmogų ainant. Sako:
– Kas tu per viens?
Sako:
– Aš esu toks meisteris. Kad aš žingsnį žengiu, tai mylia, o kad kitą, tai dvi.
– Na, tai kad tu toks meisteris, tai sėsk.
Užsėdo, ir važuoja. Patiko kitą. Sako:
– Kas tu per vienas?
Sako:
– Aš toks: kad aš rikteriu, tai už mylios girdėt.
– Na, tai sėsk.
Užsisėdo jau jie, važuoja. Patinka kitą. Sako tas bernas:
– Kas tu per viens?
– Aš toks: aš galiu vandenį in pundukus suraišiot ir sudėt an kranto.
– Na, kad tu toks meisteris, tai sėsk.
Sėdo ir tas. Važuoja toliau – patiko kitą. Klausia:
– Kas tu per viens?
– Aš esu toks: su kakta galiu kalnus numuštie ir visokius daiktus sumuštie.
– Na, tai sėsk ir tu.
Važuoja jau jie netoli karaliaus dvaro. Sako tas senuks:
– Važuokit jau jūs visi – aš aisu sau.
Ir nuvėjo savo keliais. O jie nuvažiau pas tą karalių.
Pamatė tas karalius, kad jau atvažiau, klausia:
– N’o katras čia iš jūs toks meisteris?
O tas bernas sako:
– Aš.
– O šitie kas do vieni?
– Tai mano gizeliai.
Viskas būtų tam karaliui gerai, ale kad labai prastas žentas: tik bernagalis. Na, jau nėr ką daryt, jau tur būtie žentu. Nale toj karaliūnaitė sako:
– Aime da pasivaikščiot.
Nuvėjo jie visi in pamarį. Toj pana nusimovė savo žiedą ir inmetė in marias ir sako:
– Jei išimsi mano žiedą iš marių, tai ženysimės.
Sako tas bernas:
– Meister, išimk.
Tas tuojaus ėmė vandenį raišiot in pundukus ir mest an kranto. Suraišio visą vandenį ties tuo daiktu – išėmė žiedą.
Ji žinojo, kad už mylios kelio yra toks vanduo: kaip to vandens paragauja, tai tur užmigt. Sako:
– Už mylios kelio yra toks vanduo, tai jei in dvidešimts minutų parneši mā gert, tai jau ženysimės.
Sako:
– Meister, aik parnešk vandens.
Tas kaip tik žengė žingsnį – jau jis ten. Pasisėmė to vandens. Ale paragaus, ba norėjo gertie. Kaip tik paragau, teip ir užmigo.
Jau laukia laukia, jau tik penkios minutės – da jo nėr. Jau ta pana džiaugiasi, kad jau nepareis. Sako bernas in tą, kur gal gerai rėkt:
– Na, šaũk.
Tas kaip rikterė – no visų stubų kaminai nugriuvo. Ir ans pas vandenį pabudo. Kaip tik žingsnį žengė – jau ir čia su vandeniu.
Jau daugiau netur [pana] ką daryt – jau tur ženytis. Ale ką da ji sumislijo... Buvo karaliaus geležinė pirtis. Sako:
– Tą pirtį gerai prikūryt, o juos siųst nusimaudyt. Tai kai jie ineis, tai juos uždaryt, tai jie ten iškeps.
– Na, – sako, – aikit in pirtį nusipraust.
Jie kaip tik inėjo in pirtį, tep juos ir uždarė. Jau jie pajuto, kad jau karšta, – sako:
– Na, tu, meister, mušk sieną.
Tas insibėgėjęs kaip davė kakta in tą geležinę sieną – nesugriovė, tik sulinko. Kaip davė antrusyk kakta – ir sugriovė. Išėjo iš tos pirties.
Jau mato, kad ir geležinę pirtį sugriovė:
– Jau, – sako, – nieko nėr, jau reik ženyt.
Ir tuojaus padavė užsakus ir apženijo. O po tėvo pėdų liko karalium. O tie jo gizeliai buvo pas jį mi-nistrais. Ir aš, pasakorius, buvau an to baliaus, gėriau valgiau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 449-452, Nr. 272
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal