ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3879&FId=6163&back=home

PAVADINIMAS: [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks biednas žmogus. Jis turėjo vieną sūnų. Ale tas sūnus jau užaugo in dvidešimts metų – sako tėvui:
– Ką aš čia veiksu pas jus... Duokit jūs mā in krepšiuką duonos kampą, kumpį mėsos ir kvortą arielkos – aš aisu vandravot svieto.
Ir išėjo, atsisveikinęs tėvą. Ėjo ėjo ilgai jis ten, trumpai – priėjo girią. Perėjo per tą girią, priėjo kalvį. Tas kalvis klausia jo:
– Kur tu aini?
Sako:
– Vandravot svieto.
– Na, tai lik pas mane per gizelį.
– Na, tai gerai.
– Lik an metų.
O jis baisiai buvo drūtas, o tas kalvis labai buvo bagotas. Jiedu dirba, jiem viskas labai sekasi. O tą jis savo krepšiuką pasikabino an sienos su maistu.
Perėjo metai – tas kalvis vėl prašo jo, kad liktų an kitų metų. Jis vėl liko. Perėjo kiti metai – tas kalvis jį kalbina an trečių metų. Jau jis nenor daugiau būtie pas tą kalvį. Sako tas kalvis:
– Aš turu tik vieną dukterį, turu aukso, sidabro – galėsi mano būtie žentu.
– Na, tai jei nupirksi man geležies ant lazdos, tai da liksu.
– Na, gerai, nupirksu.
Kaip tik bematant perė jau ir trečias metas. Kalbina da jį, kad liktų, – sako:
– Jau daugiau nebūsu, jau man Kalėdos. Mā tik nupirk geležies an lazdos, o aš pasidarysu lazdą ir aisu in svietą.
– Na, o kiek tau reik nupirkt geležies?
– Parvežk man iš miesto nors kokią penkioliką brikų.
Tep tas kalvis nuvažiavęs nupirko tiek geležies, kiek liepė. Parvežė jam, o jis iš visos tos geležies pasidarė lazdą. O kada jau pabaigė, išnešęs laukan, metė aukštyn – išmetė baisiai aukštai, o kad puolė žemyn, atkišo jis delną – puolė an delno ir sulinko. Sako:
– Da parvežk geležies kokius penkis brikus.
Tas kalvis parvežė jam da penkis brikus. Suvirino tą. Išnešęs kaip metė aukštyn – puolė an delno ir vėl sulinko. Sako:
– Da turi parvežt, da mažai.
Da parvežė. Jis da ir tą suvirino. Jau kaip išnešęs metė aukštyn, atkišo delną, puolė an delno – jau nesusikreivino. Sako:
– Jau bus gera, galėsu ait vandravot.
Pasijėmė savo krepšiuką ir aina. Ėjo ėjo, patiko labai didelį vyrą. Sako:
– Kas tu per vienas ir kur aini?
– Aš Kalnavertis: galiu kalnus nuverstie.
– Na, tai mažu aisi su manim?
– Aš aičia, ale kad aš valgyt noru: jau trys dienos kaip aš nevalgęs.
– Na, tai šę, sėsk, duosu aš tau pavalgyt.
Atrišo savo tą krepšį, da no tėvo duotą ant kelio, susėdo jiedu, pasivalgė, atsigėrė arielkos. O to jų maisto nė kiek nesusimažino, kiek buvo, tiek ir yra.
Aina jiedu toliau. Patiko kitą didelį ir dailų vyrą. Sako:
– Kas tu per viens?
– Aš esu toks: aš galiu geležį minkyt.
– Na, tai mažu aisi su mumi?
– Aš labai aičia, ale kad aš valgyt labai noru.
– Na, tai sėsk čia, pavalgysim.
Vėl iš to krepšiuko pavalgė, atsigėrė, ir vėl viskas liko.
Aina toliau. Nuvėjo kelias mylias – priėjo girią. O toj jau buvo netoli karaliaus miesto. Sugulė pasilsėt.
Ale atėjo vaiskas to karaliaus – žiūri, kad toki baisūs vyrai guli. Jie tuo davė žinią karaliui – sako:
– Kažin kas tę per galijotai guli pagiry.
Tep tuo karalius su vaisku aina jų mušt. Atėję ėmė šaudyt. Ale tas pabudo – sako:
– Kas čia šaudo?
Kaip griebė tą savo lazdą, kaip paleido in tą vaiską – teip ir iškirto, kaip šluota nušlavė. O aniedu rovė medžius iš girios ir mušė – išmušė visą vaiską, o tą karalių gyvą paėmė.
– Na, – sako tas karalius, – aime in mano dvarą, ir galėsi jau tu karaliaut.
Nuvėjo in jo dvarą, gerai pasivalgė, atsigėrė.
Ale kilo an to karaliaus šešios žemės, norėdami jį suvisai sunaikytie. Kaip tik pradėjo vajavotie, tie visus tuos šešis karalius sumušė suvisai, ir tie karaliai jam aprašė savo žemes, kad jau jis ponas an jų.
Ale toj vainoj buvo toks jau senas karalius. Tas prašo juos pas save in svečius. O kada jie ten nuvėjo, sako karalius:
– Aš turėjau tris dukteris. Nuvėjo jos in sodą pasivaikščiot ir prapuolė visos trys nežinia kur. Mažu galėtum tu jais atieškotie?
– Nežinau, mažu galėsu.
Per kelias dienas jie ten pabaliavojo – išėjo jie sau ieškot. Ėjo ėjo per septynis metus, priėjo tokią girią. Tie jo tavorščiai atsigulė pagiry, o jis nuvėjo in girią pavaikščiot. Žiūri, kad stovi labai didelis aržuolas, o tam aržuole yra baisus lizdas. Jis, priėjęs prie to aržuolo, davė su tąj lazda in tą aržuolą – iš to aržuolo išlėkė paukštis gripas. Sako:
– Ko tu nori, karaliūnai? Dovanokit gyvastį – jei ko norit, tai aš jum patarnausu.
– Na, tai kad tu nori patarnautie, tai tu man pasakyk, kur tokio ir tokio karaliaus dukterys.
Sako:
– Žinau. Yra pamarėj kalnas labai didelis. An to kalno – labai didelis akmuo. Po tuo akmeniu yr skylė, o in tą skylę jas nunešė smakai.
– Mažu tu galėtum mane nuvest iki tam kalnui?
– Galėsu.
Ir tas gripas lėkė, vedė da juos penkias dienas. Atėjo pas tą kalną – ten jis pamatė tą akmenį. Ir klausia:
– Ar čia yr kur netoli miestas?
Sako paukštis:
– Yra netoli.
– Na, – sako, – Kalnaverti, versk šitą akmenį.
Tas pajėmęs verčia verčia – nejuda.
– Na, ir tu, kur geležis minkai, padėk jam.
Ir abudu nepajudina. Jis užkišo savo lazdą – kaip griebė, tai tik nusirito no kalno. Žiūri, kad baisiai didelė skylė. Ką jie paveikę nuvėjo in miestą, prisipirko geležies.
– Na, – sako, – tu geležis minkai – minkyk, daryk lenciūgą ir lopšį.
Tas tą geležį minkyt, daryt lenciūgą. Padarė lopšį gerą ir lenciūgą no kiek šimtų mastų. Padarė vindą ir leidžia. Ale pirma leidimo da jiedu turėjo jam prisiekt, ką jo klausys. O jis sako:
– Kad aš pakrutysu lenciūgą, tai turite traukt aukštyn.
Sėdo in lopšį, ir leidžia jau jį in tą skylę. Leido leido – jau subaigė lenciūgą. Jau jis pamatė šviesą, ale lenciūgas per trumpas. Pakrutino lenciūgą – ištraukė jį vėl an viršaus. Sako:
– Per trumpas lenciūgas.
Da dapirko geležies ir da pridūrė šimtą sieksnių. Ir vėl leidosi. Jau nusileido in aną svietą. O šviesu, o gražu! Girios, sodai, paukščiai gieda, ramumas neišpasakytas. Vaikščioja jis ten. Ale žiūri – girioj stovi aržuolas labai didelis. Jis nuvė pas tą aržuolą – žiūri, kad viršūnėj lizdas. Ji su tąj savo lazda barkšterė in tą aržuolą – išlėkė iš to lizdo paukštis gripas.
– Viešpatie karaliau, dovanok gyvastį mano vaikams... Jei ką nori, tai aš tau padėsu, tik neužgauk da sykį su tąj lazda, ba ir dabar ką tik vaikai mano neišpuolė iš lizdo.
– Na, tai kad tu man žadi padėt, mažu tu žinai, kur tos trys karaliaus dukters?
Sako:
– Žinau. Turi jas čia trys smakai: vienas su galvom trim, kitas – su šešiom, o trečias – su dvylika galvų. Ale bėda jas iš ten išimt.
– Na, ką daryt... Aš an to čia atėjau. Nuvesk mane tenai.
Tas gripas jį ten nuvedė. Žiūri – dvaras aptvertas geležia, namas išbudavotas in šimtą gyvenimų. Ineit jis niekur ten negali. Ėmė su lazda mušt – ėmė tie mūrai drebėt. Tos panos išbėgo, atidarė bromą – jis ten inėjo. Klausia tos panos:
– Kas tu per viens, kad tu čia galėjai ateit iš ano svieto?
Sako:
– Aš iš tavo karalystės. Tavo tėvą užvajavojau, tik palikau aš jį ten karaliaut, pakol aš sugrįšu.
Tos panos duoda jam gert ir valgyt, džiaugiasi džiaugsmu neišpasakytu. Ale sako:
– Parlėks mūs ponai, tai tave sudraskys.
Išgirdo – jau parūžia, net girios braška. Sako:
– Mes tave pakavosim po lova.
Pakišo jį po lova. Ale atėjo jis in pakajus, sako:
– Kas čia smirda žmogiena? A, jau tu atėjai su manim vajavot! Aikim pasibandysim.
Tas išlindo iš po lovos, kaip davė su tąj lazda – tep išsyk visos trys galvos nutrūko. O paskui jį visą sudraskė in šmotus ir išmetė laukan. Tos panos jį apsikabinę bučiuoja, myluoja, dainuoja, valgo, geria.
Ale klauso, kad jau vėtra, patiko ūžimas – net girios braška! Jį vėl jos pakavojo už pečiaus. Kaip tik atėjo in vidų, sako:
– O ką, jau tu atėjai čia? Jau tu mano brolį vieną nužudei! – O tas smakas buvo su šešiom galvom. – Na, aikšę su manim an vainos!
Tas kaip šoks prie jo, kaip davė su lazda – tuo nulėkė visos šešios galvos. O tą smaką in dalis sukapojo ir išmetė laukan. Po tai vainai vėl su tom panom linksminasi, valgo, geria, dainuoja. Sako:
– Šituos du užmušei, ale parlėks da viens – su dvylika galvų. Jau su tuom kažin kaip bus. Čia stovi dvi statinės: vienoj minkštas vanduo, o kitoj – drūtas. Tai kad tu galėtum apmainyt tas statines.
Sako jis:
– Kas čia negalės...
Pajėmęs táis statines apmainė. Ale klauso – jau parūžia, net žemė dreba. Atėjo in vidų tas smakas su dvylika galvų:
– N’o ką, jau tu mano brolius nužudei – dabar lauki manęs? Aš tave pusiau perplėšu!
Ale tas tuo kaip šoko prie smako, kaip davė su tąj lazda – tuo nulėkė šešios galvos. Kaip tik nukirto šešias, tep tuo vėl ataugo. Kaip tik nukirs šešias, tep ir vėl atauga. Jau abudu pradėjo ilst – tep tas smakas gert vandens. Ir jie mušėsi mušėsi – puolė smakas an to galijoto ir sudraskė jį in šmotus. Paskui nunešė jį, užkasė in duobę. O tos panos matė, kur jį užkasė smakas. Verkia tos panos savo išgelbėtojaus. O tas smakas guli po vainai, serga. Tos panos vaikščioja po sodą, verkia savo išgelbėtojaus. Ale atlekia tokia paukštaitė, sako:
– Ko jūs verkiat?
Jos jai išpasakojo, kaip atsitiko su tuom jų išgelbėtoju. Toj paukštaitė sako:
– Jūs mā pririškit dvi bonkutes po sparnais – aš lėksu gyvojo ir gydančio vandens parnešt.
Tos panos tuo jai pririšo bonkutes – ji tuo nulėkė ir parnešė to vandens. Tos panos tuo iškasė jį iš duobės. Tos panos verkdamos šmotus deda in krūvą, Sudėjo, sušmerau – ir sugijo. Inpylė in burną vandens to gyvojo – ir atgijo. O atgijęs sako:
– O, tai saldžiai miegojau!
– Jau tu miegojai... Tu buvai in dalis sudraskytas.
Dabar jis mislia, kaip jį, tą smaką, galėtų apvajavotie, kad jis nemarus. Aina jis in girią pas tą gripą. Atėjęs lazda barkšterė in tą aržuolą – tas gripas atlėkė, klausia:
– Karaliūnai, ko nori?
Sako:
– Ar tu nežinai, kaip tą smaką užmuštie?
Sako:
– Tu aik pas táis panas – mažu jos galės išklaustie, kur jo smertis.
Anas sugrįžo pas táis panas, sako:
– Mažu jūs galėtumėt no smako išklaustie, kur jo smertis?
Tos panos, tam smakui beieškodamos galvą, klausia:
– Kur tavo smertis?
Sako tas smakas:
– Mano smertis – marėse yra toks akmuo, o tam akmeny yra antis, o toj anty yr kiaušinis. Tai kad kas tuom kiaušiniu duotų man in kaktą, tai iš manęs tik smala pasilietų. Ale kas ten daais... Akmuo labai didelis – kas jį permuš... Ale kaip per marias priais... O kad ir permuštų – toj antis išlėks su kiaušiniu.
Tos panos tuo nubėgo pas tą savo išgelbėtoją ir jam pasakė, kur jo mirtis laikosi. Tas vėl nuvėjo pas tą gripą, papasakojo jam, kur jo mirtis. Sako tas gripas:
– Tai bėda: kap per vandenį priaisi prie to akmens... O kas tą akmenį permuš... O su tąj ančia tai baikos: jau aš ją pagaučia, perplėščia ir pajimčia tą kiaušinį.
Dabar mislia: kas čia bus?
– Na, – sako, – an to aš atėjau čia. Vesk tu mane tenai.
Tas gripas veda jį in tą daiktą marių, kur tas akmuo. Pakelėje patiko rado sėdint tokį senuką, turint prieš save tokias dideles akis, prieš tas akis varto knygas. Kaip parverčia knygą an vienos pusės, tai diena, kaip parverčia an kitos pusės, tai naktis. Klausia tas senuks, kur aina. Sako:
– Ainu ten ir ten.
O tas senuks sako:
– Na, tai gerai. Aš tau duosu tokią lazdelę, ale mā tą lazdelę vėl atgal atnešk. Tu su šitąj lazdele kaip mostersi, tai prasiskirs vandenys, o kaip kitąsyk mostersi tąj lazdute, tai truks akmuo.
Dabar vėl tas gripas lekia, o jis aina. Atėjo an to daikto marių. Jis su tąj lazdele mosterėjo – prasiskyrė vandenys. Antrusyk kaip mosterėjo – trūko akmuo pusiau. Jau toj antis lekia su kiaušiniu. O tas gripas kaip griebė tą antį – išnešė iš jūrių, perplėšė ir padavė jam tą kiaušinį. Ir sako tas gripas:
– Dabar tau iš čia tiesiog. O kad aisi an to senuko, tai tau bus labai toli. Šę mā tą lazdelę – aš nunešęs jam padėkavosu ir atiduosu, o tu jau skubykis prie to neprieteliaus.
Parėjo in tą smako dvarą – tos panos sako:
– Vaje, tu neik, ba jis tave sudraskys ir mus perpykęs.
Sako:
– Jau aš dabar jo nebijau.
Atėjo in vidų. Kaip tik pamatė tas smakas – teip ir šoko prie jo. O šits kaip davė su tuom kiaušiniu jam in kaktą – tep tik smala pasiliejo. Ką – jau dabar tą paskutinį smaką pergalėjo. Toj vyriausioji pana buvo gražiausia, ir ji nusimovus aukso žiedą su parašu savo no piršto iš džiaugsmo užmovė jam an piršto. O paskui visa krovė an vežimų – auksą, sidabrą, deimantą, aukso šėpas, kreses, skrynias ir, vienu žodžiu, visokius brangius daiktus ir vis vežė pas tą skylę. O kada jau viską suvežė, sudėjo in tą lopšį. Pakrutino lenciūgą, o anie vis traukė aukštyn. O kada jau viską padavė, tai paskui pasodino táis visas tris panas. Ale reikėjo ir jam pačiam sėstie: kaip ištraukė táis panas, jau daugiau tą lopšį neleidžia, ir paliko jį ten.
O jie kaip ištraukė, tai tos panos turėjo prisiekt, kad jie jas išgelbėjo, ir pargabeno jas pas tėvą jų, karalių. Dvi su jais apsiženijo, o toj vyriausia, gražiausia sako:
– Kad nėr mano išgelbėtojaus, aš nė už nieko netekėsu.
Grįžkim dabar atgalios. O tas ten likęs toj skylėj – ką jau jam daryt? Aina vėl jis pas tą gripą. Atėjęs jam sako:
– Jau mane čia paliko šitam sviete an visados. Ar tu negalėtum mane išnešt an ano svieto?
– Galėsu. Ale turi primušt trisdešimts jaučių, trisdešimts kepalų duonos ir trisdešimts bonkų arielkos gorčinių. Sukrausi an manęs tą viską, užsisėsi an manęs. O kap aš lėksu aukštyn, tai kaip jau ilsu, tai aš atsigrįšu, tai tu man vis mesi po kulšį jaučio, po kepalą duonos ir po gorčių arielkos.
Primušė jaučių, prikrovė duonos ir arielkos an to paukščio gripo ir pats užsisėdo, o jis lekia. Kaip lėkė, tai kilo aukštyn. Kaip pradėjo apilst, tai jis atsisuka, o jis jam vis meta po kulšį jaučio, po kepalą duonos ir vis po gorčių arielkos. Ale jau supenėjo viską, ir jau netoli viršaus, jau šviesa buvo matyt, atsisuko – jau jis netur ką mest. Jis jėmė peilį, tuo – nuo savo kojų minkštimus ir inmetė jam in gerklę. Tuomi pasidrūtino ir išlėkė an žemės. Paskui tas gripas biskį pasilsėjo ir nunešė jį in tą karalystę, kur tos panos. Atėjo pas Kalnavertį, sako:
– Ar tu mane pažįsti?
Tas jau visas persigando. Tai kaip ėmė jam duot su tąj lazda – sumušė visą kaip šunį. Paskui gerai sumušė tą, kur geležį minko. Būt jis juos visai užmušęs, ką tik tos panos jo atprašė, tai jis tuos da paliko gyvus. O paskui jis su tąj vyriausia tuo padavė užsakus. O in šliūbą važiau dvylika karietų sidabrinių, dvylika karietų auksinių ir dvylika – deimantinių. Pasibaigė veseilia. Paskui jis nuleido tuos du in táis dvi karalystes, kur jis anksčiau buvo užvajavojęs, o jis pats liko toj karalystėj karalium.

PATEIKĖJAS: Selvistras Krantauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 452-459, Nr. 273
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal