Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3889&FId=6174&back=home

PAVADINIMAS: [Kad tie rudeniai užšalo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad tie rudeniai užšalo,
Visi broliai žirgus savo
Pasibalnoję jodo,
Kaip jie gražiai muštravo.

Viens pradėjo kalbėt mandriai,
Antras šidyt iš jo bandė,
Kits, iš tolo stovėdams,
Pradė juoktis žiūrėdams.

Kožnas savo jodydami,
Vienas antram kalbėdami,
Jot pas paną ketino,
Vienas kitą vadino.

– Kai nujosim prie upelio,
Susistosim šali kelio
Prie varinių vartelių,
Prie rūtelių darželio.

Ein močiutė per dvarelį,
Vadin mane į svirnelį.
Ėjo dukrelė pirma,
Pil stiklą pilną vyno.

Sodin svečius į suolelį,
Davė į rankas stiklelį.
Sės panelė prie šalies,
Klaus bernelis jos dalies.

Siųsk tėveliui penkis tarnus,
Tegul rašo šešis margus –
No tėvelio dalelę,
No močiutės veselę.

Tėvs už pečiaus atsisėdo,
Kaipo svečias susigėdo.
Ko nuliūdot, tėveliai,
Ar netesat veselei?

Ar dukrelė ne patogi,
Ar veideliai ne raudoni –
Ko nuliūdot, sveteliai,
Ar nebūsit ženteliai?

Kad dukrelė ir patogi,
Nor veideliai jos raudoni,
To nuliūdom, tėveliai,
Kad ant dvaro žirgeliai.

Eina tėvas į svirnelį,
Neš paskutinę sėklelę,
Veda tarnai žirgelius,
Atsagiojo balnelius.

Duoda avižų didę mierą,
Rodo svečiam ščyrą vierą.
Nors dukrelė ne viena,
Bet vuošvija ne biedna.

Duoda avižų ik valiai,
Žada dukrai didę dalį,
O močiutė – kraitelį,
Devyndryžį žiurstelį.

Panedėlį svodba graži,
Linksmai pana svodbą prašo:
Utarnyke po pietų
Visi čėsu pristotų.

Ein močiutė į svirnelį,
Neš paskutinį sūrelį,
Ein susiedai pirma jos,
Jai į akis atsistos.

Vieniem davė, nemilijo,
Antriem tykot pavelijo.
Būtų graži besieda,
Tik į suolą nesėda.

Nėra ant ko sėst į suolą –
Jau prie pietų greitai puola.
Drąsiai semia su šaukštu,
Kad veda save aukštu.

Atein tėvas iš svirnelio,
Atneš pusę butelėlio.
Davė visiem po vieną:
Ant kelionės bus gana.

Kam ant galo neištenka,
Tas už pečiaus tegul slenkas.
Kas nor save mandru vest,
Tas gal savo atsinešt.

Jau tą madą iš senovės
Gal žinotie visi žmonės.
Kas nor būt suole svečių,
Tur pirma sėst pas pečių.

Kas teip moka mylėt svečius,
Tas į kerčią ved no pečiaus.
Senus iš kerčios paslinks,
Vietą pas pečių aprinks.

Bepig lėtam eit į svietą,
Kur sodina, tinka vieta.
Katras razumą turi,
Tas kito provos žiūri.

Bėda smarkiam pasiprovyt,
Kožnam gražią drasą rodyt.
Nors jis būtų ir ščyras,
Bet jį šaikot nepaliaus.

Vienas giria apsėjimą,
Antras išieško buvimą,
Kits iš jo žodį traukia,
Šiderstvos ant jo laukia.

Toki čėsai šio gadynėj –
Ir akių kaktoj pavydi,
Brolis brolį koroja
Namie arba provoje.

Kad jam rūtų negailėtų,
Moterystės pavydėtų.
Velij rūtos šėnavot,
Ne kaip puodas pilniavot.

Sunkus stonas moterystės,
Da sunkesnis jaunikystės:
Kalbos iš visų šalių,
Puol kaip vilkai ant avių.

Metai mergų vienų vargų,
Daug nukenčia blogų kalbų.
Katras kulnų netkelia,
Ir tas snukį atveria.

(3 punktai apleisti.)

Mudu broliai jau nejauni,
Ne teip seni, kaip buvauni.
Daugel žemių perėjom,
Daug navynų girdėjom.

Mes perėjom daug žemelių,
Matėm visokių panelių:
Senų, jaunų ir mažų,
Lėtų, smarkių ir gražių.

Tuo čėsu jauna panelė
Linksta kaip žalia rūtelė,
Kaip reik stonas permainyt,
Visa svodba suprašyt.

Puola gentėm į kojeles,
Atsisveikin ir paneles.
Ėjo visi palydėt,
Prašė Dievo jai padėt.

Įsisėdo į vežimą,
Apsiznaimys sau buvimą.
Likit sveikos, rūtelės,
Mano jaunos dienelės.

Užgrajijo muzikantai,
Jau atkelti plačiai vartai.
Šalia broleliai jojo,
Pana verktie pradėjo.

Į bažnyčią nuvažiuosi,
Savo panystą parduosi,
Žiedelius sumainysi,
Kaip rūtelė pavysi.

Akys skaista, širdis dreba,
Kada prie grotelių veda.
Ach, baisi ta adyna,
Kad panystą gadina.

Kad ir durnas, bet atvožnas,
Į tą stoną eina kožnas.
Žmones svetimos šalies
Be tos kalbos pergalės.

Katras Dievą ščyrai myli,
Tai tas ant tų kalbų tyli.
Čėsas stono atmainos –
Kaip žalnierius ant vainos.

Neščėslyva ta adyna,
Kad panystą pagadina.
Jau vainikas gana pyt,
Nuometėlis reik dabyt.

Piršliai, svotai, muzikantai,
Ir panelė nusigando.
Mato – neišeis dykai,
Vyst ant galvos vainikai.

Baigiant šliūbą blagaslovyt,
Jau ta mada iš senovės.
Ir broleliai ties šalia,
Kurie žad vest panelę.

Tie broleliai, kurie veda,
Da ir pašokytie žada
Velug unaro vieno,
Tykodami dovanų.

Eina smūtna iš bažnyčios,
Skirias no panų gūnyčios.
Eina broleliai šalia,
Jau nevadina panele.

Visuos Lenkuos tokia mada –
Kavalieriai panas veda,
Už stalo pasodina,
Moteriške vadina.

Tada martele vadina,
Kada dovanas dalina.
Veselija baigiasi –
Svotai namo rengiasi.

Da nėr svotai nė už vartų –
Jau martelė tau po žertu.
Žiūrėk, ar ilgai vieta
Yr už stalo tau duota.

Prašė tėvas ant sugrąžtų,
Klausė tėvas žento raštų.
Klausė tėvas: ženteliai,
Ar rašyti nameliai?

Senas tėvai, nebūk paikas,
Ar tau dabar yra laikas?
Reikia klaust, iš kur esi,
Ar į namus parvesi.

Kaip atjojau ant dvarelio,
Nenusėdau no žirgelio.
Klausė tėvo dalelės,
O močiutės – kraitelio.

Butelėlį pasidėjai,
Devyndryžį prižadėjai.
Tada čėso turėjai,
Kur nuleistie, žiūrėjai.

Dabar vėlgi susipranti,
Kada čėso jau nerandi.
Žodeliai sukalbėti,
Žiedeliai sumainyti.

FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, m., , Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 51-57, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11. Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SAUGOMA:
VUB (Vilniaus universiteto biblioteka) | F119-37, P. 13

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 1006, Nr. 28

Spausdinti

Atgal