Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3895&FId=6186&back=home

PAVADINIMAS: [Bernas ir senukas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Bernas ir senukas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks bernas pas gaspadorių. Ale jis prabuvo pas tą gaspadorių metus – tas gaspadorius jam davė algos tik tris dvylekius ir daugiau jam nedavė, nors ans ir labai norėjo daugiau gautie. Na, ką jam daryt, kad daugiau neduoda?.. Aina jis no to gaspadoriaus. Ale atėjo pas kryžių, atsiklaupęs su ašarom apsako savo biednystą. Sako:
– Buvau pas bagotą gaspadorių, tarnavau jam metus. Ir teip aš jam gerai dirbau, iš tikros širdies, o ant pabaigos jis man davė tik tris dvylekius. O dabar neturu nė kur aitie, nė ką valgyt.
Bet ir tas kryžius jam jokią pagalbą nedavė. Atsistojęs no to kryžiaus, aina, pats nežino kur. Aidams patiko bėgant paršiuką. Jis tą paršiuką pasigau ir aina. Nuvėjo toliau – rado tokią tuščią stubą. O toj stuboj nieko daugiau neatrado, tiktai tokę šukę. Ale atėjo pas jį toks senuks, – o tas senuks tai buvo Dievas. Prašosi tas senuks in nakvynę. O tas bernas sako:
– N’o kur aš jus galiu priimt, kad aš neturu nė ką duot valgyt, nė kur paguldyt.
Sako:
– Atsigulsim bile kur, o pavalgyt tai turi paršiuką. Papjauk – išvirsim ir pavalgysim.
– N’o kad nėra kame išvirt.
O tas senuks sako:
– Gi ana stovi šukė – joj galim išvirt.
Ėmė papjovė tą paršiuką, išsivirė, pavalgė paršienos, pernakvojo.
– O už nakvynę, – sako tas senuks, – te tau pinigų.
Ir tas senuks išėjo. O tas bernas, kur tik jis aina, tę jis randa pinigų ir randa visko. Jam viskas teip sekasi, kad jis kaip bematant teip pralobo, kad jis nežino an galo, nė kur jo lobių galas.
Sykį mieste patiko tą savo gaspadorių, pas katrą tarnavo metus už tris dvylekius. Prašo jis jį in svečius.
– N’o ką aš pas tave veiksu, kad tu toks biednas...
– Ale aš jau nebiednas, aš turu jau iš Dievo loskos didelį turtą.
– N’o kur tu jį gavai?
– Kaip no tavęs atsitraukiau, tai aš nuvėjau prašyt turto pas kryžių, tai ir gavau.
Tas gaspadorius nors jau bagotas buvo, ale lokamčius. Ir jis pas tą kryžių nuvėjo prašyt. Kaip tik atėjo, teip tas kryžius prašnekėjo – sako:
– Ana tavo namai dega!
Tas gaspadorius atsigrįžo – žiūri, kad jau jo turtai liepsnoja.
Tai matai, kaip lokamčiui ainas.

PATEIKĖJAS: Jonas (sūnėnas) Basanavičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 465-466, Nr. 275
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal