ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3897&FId=6195&back=home

PAVADINIMAS: [Vėjas piršlys]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Vėjas piršlys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas kereivis. Atitarnavo karaliui dvidešimts penkis metus – aina namo. Aidams užėjo in traktiernią pasidrūtyt. Pasistatė arielkos, geria ir sėdi sau. O to šinkoriaus duktė labai negraži, o tas kereivis labai dailus. Toj merga vis vaikščioja pro jį ir dabojas. Sako:
– Kereivi, arielkos turi, o kodė neturi užsikąst?
O jis sako:
– Kad aš pinigų turėjau tik an arielkos, o užkandžio neturu.
– Na, tai kad tu toks biednas, aš tau duosu užsikąst.
Tuojau atnešė pripjausčius mėsos, pyrago. Kaip jis tą savo arielką išgėrė, tai toj merga jau jam duoda ir vyno, ir porterio, ir visokio gėrimo, – jau jam ten lėbis. Ale jau kalbina jį in žentus tas šinkorius – labai buvo bagotas. Sako:
– Galėsi būt mano žentu. O tik vieną dukterį turu – visi lobiai tau teks.
Ale vieną sykį išvažiau tie šinkoriai in svečius, o jiedu liko namie šėporiaut. Ale jiedu vaikščiojo po visus pakajus. Ale žiūri, kad vienas pakajus užrakytas. Klausia tas kereivis:
– Kas šitam pakajuj yra?
O toj merga sako:
– Aš nežinau, kas čia yra: čia šita stuba užrakyta jau no senių mūs prosenių ir rakto no jos nėra.
Ale, kaipo senas kereivis, mislia, kaip čia ineit in jį. Jis ėmė ieškot – rado po grindžia raktą no to pakajaus visą surūdijusį. Jis tą raktą biskį apšveitė, inkišo in duris – gerai tinka. Atidarė duris – nieko tam pakajuj nėra, tik an sienos kabo krepšys ir kančiuks. Ale jis nusikabino tą kančiuką, pavartojo – smagus kančiuks. Olia – kirto su juom in žemę. Kaip tik kirto, teip tuo stojo trys šimtai kereivių ir sako:
– Ko nori, viešpatie karaliau?
Tas nusigando ir nežino, ką teip [su] jais pradėtie. Sako:
– Aš nieko nenoru. Ale kur jus padėt?
O anie atsakė:
– Sakyk: „Lįskit in krepšį!“
Tas kereivis sako:
– Lįskit in krepšį!
Kaip tik ištarė, tep jie prapuolė. O jau jis žino, ko vertas tas krepšys. Tą krepšį užsikabino an pečių. Ale žiūri – tam krepšy aukso žiedas. Jis, tą žiedą pasijėmęs, žiūri – biskį rūdimi aptrauktas. Ale jis pabrūžys, kad būtų šviesesnis. Kaip tik patrynė, tep stojo prieš jį penki šimtai kereivių ir tuo klausia:
– Viešpatie karaliau, ko nori?
O jis sako:
– Lįskit in krepšį!
Tas vaiskas tuo prapuolė. Dabar jau jis turi kančių, krepšį ir žiedą. Jau jis mislia iš ten dūlyt toliau. Toj šinkoriaus duktė biskį prasišalino, o tas kereivis kaip išė, teip išė. Aina aina. Kaip užsimano valgyt, kerta kančium – tuo stojo prieš jį kereiviai. Klausia:
– Ko nori?
– Kad čia būt mā valgyt ir gert!
Tuo jam viskas yra, ko jis tik reikalauja. Aina toliau. Atėjo in vieną karalystę. O an to karaliaus ėjo šeši karaliai. Atėjo tas kereivis pas tą karalių – patinka jau ainant an vainos. Sako tas karalius:
– Prieteliau, matau, kad tarnavęs karaliui, – mažu aitum mā in pamačį?
Sako:
– Galėsu būt aš tau pagelboj.
Tuojaus išėjo patikt neprietelius. Kaip tik patiko, tuo patrynė žiedą – stojo penki šimtai kereivių. Kirto kančium – stojo trys šimtai kereivių ir sako:
– Ko reikalauji, viešpatie karaliau?
– Aš noru, kad jūs anos visus vaiskus išmuštumėt, o karalius mā atvestumėt gyvus.
Žinoma, jo kereiviams dusyk sakyt nereikėjo: tie kaip šoko, tuo vaiską sumušė, o tuos karalius atvedė gyvus. Karalius nežudė, davė jiem maisto. O tas karalius valdė visas žemes.
Dabar tas karalius nori, kad jau jis būtų žentu ir karaliautų visom žemėm. Jis atsako:
– Aš da aisu toliau in svietą, o paskui sugrįšu. O dabar tu karaliauk.
Atsisveikino, ir išėjo jis. Toliau beaidams, atėjo in girią. Girioj rado tokius namus. Inėjo in tą stubą, rado – tokia sena boba verda baisiai didelį katilą košės. Sako:
– Vaikeli, ko tu čia atėjai? Pareis mano keturi sūnūs, tai tave sudraskys!
O jis sako:
– Kad ir sudraskytų, o jau vakaras – toliau ait negaliu, turu čia nakvotie.
Toj boba išvirė tą košę, pripylė didelius keturis bliūdus, atnešė keturis kepalus duonos. Jau visai vakars – jau parėjo tie jos sūnūs. O tie keturi dideli vyrai tai buvo vėjai*. Kaip tik atėjo in stubą, sako:
– O ką, Jonai, ir tu čia atėjai? Tu yr gers vyras, kad tu tiek karalių pamušei. Aš mačiau, buvau ten, kur tu vajavojai.
Susėdo jau jie vakarienės, pasijėmė po bliūdą košės, po kepalą duonos ir valgo. Ale sako tas vyriausias:
– Duok ir Jonui košės.
Inpylė košės in bliūdą kaip rėtį, atnešė kepalą duonos. Tas Jonas paragau kelis šaukštus, ir jam gana, o tie po bliūdą košės ir po kepalą duonos – teip kaip už ausies. Sako:
– Tai tu nedrūtas vyras, kad tu negali valgyt.
Atnešė šiaudų – jie visi sugulė, o jį, tą Joną, pasiguldė in vidurį. Tai kaip viens pirsteria, tai tas Jonas atsimuša in kitą, kaip kits pirsteria, tai jis atsimuša in kitą, ir jis per naktį negau miegot: tep jį šaudė no viens kito pernakt. Anryt sukilo, klausė:
– N’o ką, ar gerai miegojai?
– Duokit jau šventą ramybę – koks čia miegas buvo... Šaudėt mane pernakt no viens kito.
– Tai da mes neperdėm smarkiai, kad tu geras vyras. Tu būtum numiręs, mes tave būtume uždaužę.
Dabar jie šnekasi. Sako:
– Aš buvau vakar girių laužyt.
O kitas sako:
– Aš buvau miestų griautie.
O trečias sako:
– Aš buvau: devyni metai lytaus vienam krašte nebuvo, tai aš užvariau debesius, ir palijo.
O ketvirtas, tas vyriausias, su didžiausiais ūsais, sako:
– Aš buvau tokioj karalystėj. Ten karaliaus duktė yra gražiausia an tos pasaulės ir labai išmintinga, kad ją nieks negali pajimtie už moterį per jos išmintingumą. Ale tu, Jonai, kad nebūtum durnas, tai tu galėtum apsiženyt, jei aš būčia piršlys. Vakarnakt buvo pas ją šeši karaliūnai, o ji visus nukazirau. Jei nori, Jonai, galim aitie tenai. Ale tik nebūk durnas, kad ji ir tave neprigautų. Sekis mā in skverną, ir aime.
Jonas insisegė in skverną – tas vėjas kaip šoko, tep jau tuo ir ten.
– Na, – sako, – nebūk durnas – tu ją pajimsi už moterį. O kada tau reiks, tada tik sakyk: „Vėją, piršlį mano!“ – tai aš būsu pas tave.
Miestas karaliaus buvo netoli marių. Stojo tas Jonas no miesto trisdešimts mylių, kirto kančium in žemę – tuo stojo trys šimtai kereivių ir klausia:
– Ko nori, viešpatie karaliau?
– Aš noru, kad čia man būtų an marių sidabro palocius ir no jo kad būt sidabro kelias iki karaliaus miestui, o iš šalių stovėtų sidabro karūnos.
Teip tuo viskas ir stojo.
Pamatė toj karaliaus duktė, kad stovi an marių toki pakajai ir tokias kelias iki miestui – rašo ji gromatą, kad jis pas ją ateitų. O jis atrašė atgal: „Tau tiek pas mane, kaip man pas tave“. Gavus tokią gromatą, aina pati pas jį. Nuvėjus pas jį, ėmė gert ten, linksmytis. Sako:
– Kaip tu čia tai viską gali padarytie?
O tas kaip pasigėrė, jis jai viską išpasakojo. Toliau – daugiau: visai apsigėrė, o toj karaliūtė ir pavogė no jo tą krepšį, kančių ir žiedą, o pavogus nuvėjo in savo dvarą. O ten viskas prapuolė. O jis tik prasipagiriojęs pabudo – plūko an lentos jūrėse. Dabar mislia: „Kas čia bus? Jau čia bus mā dabar smertis“. Ale jis atsiminė, kad piršlys jo – vėjas. Sako:
– Vėją, piršlį mano!
Tep tas vėjas su dideliais ūsais – tuojau pas jį.
– O ką, – sako, – aš sakiau tau, kad tu nebūk durnas. Matai, ką ji tau padarė! Dabar šę, kabykis in skverną.
Tas insikabino, o jis išnešė iš marių ir nunešė ant aukšto kalno. Sako:
– Čia stovėk ir žiūrėk, o aš aisu su jąj vajavot.
Nuvėjo – kaip ėmė pūst, kaip ėmė pūst! Mūrai griūva mieste. O toj pana kaip tik išeina laukan, su skepetaite mosteria – teip ir tyka. Jis vėl pūst, jis vėl pūst!
Ėmė viskas maišytis. Toj pana išėjo, jis kaip pūsterė – ir išpūtė no jos tą krepšį, žiedą ir kančių. Atnešė, padavė jam:
– Na, dabar jau nebūk durnas, tai tu ją pajimsi.
Dabar jis vėl kirto kančium – tuo stojo trys šimtai kereivių, klausia:
– Ko nori, viešpatie karaliau?
– Kad čia man būtų per šešiasdešimts mylių no miesto aukso pakajai ir no jų – kelias iki miestui karaliaus, visas no aukso.
Pamatė toj karaliūtė, kad toki pakajai gražūs ir toks gražus kelias, – rašo ji gromatą pas jį. Jis atrašė atgal: „Tiek tau pas mane, kaip mā pas tave“. Dabar aina vėl toj pana pas jį. O atėjus ėmė gert, myluotis. Tas vėl apsigėrė, užmigo – ji no jo vėl pavogė tą viską, nuvė – ten viskas prapuolė, jis liko plaukiot an lentos jūrėse. Atsiminė bėdoj savo piršlį – sako:
– Vėją, piršlį mano!
Tep tas vėjas jau čia. Ir sako:
– Ar aš tau nesakiau, kad nebūk durnas, tai tu ją gausi už pačią!..
Vėjas jį išnešė iš jūrių o nunešė vėl an kalno. O tas vėjas pasivadino savo brolį – ir vėl pūst, toj pana su ta skepetaite mosteria – ir tyka. Ale kaip ėmė pūst abudu iš tikros širdies – tą skepetaitę jai išpūtė iš rankų. Vėl ėmė pūst – ir tą krepšį, kančių ir žiedą jai išpūtė. Vėl atnešė jam.
– Na, dabar jau nebūk durnas. Kaip ji pas tave ateis, tai tu paduok savo kereiviams, kad jai tol duotų in skūrą, pakol prisieks, kad ji tavo bus, tai tada ją paleisk. O jau su jąj daugiau negerk. O kad bus tavo veseilia, paprašyk ir mane.
Dabar jis kančium kirto in žemę – tuo vėl stojo prieš jį trys šimtai kereivių. Sako:
– Ko nori, viešpatie karaliau?
– Kad čia man būtų išbudavota deimento pakajai ir iki karaliaus miestui būtų deimento kelias, šalimis kelio stovėtų deimento visokios karūnos ir kad grajytų šimtas muzikantų.
Tep tuo viskas stojo. Grajija muzikantai, kad net mieste gražiai girdėt.
Išgirdo toj pana, kad teip grajija gražiai, pamatė tokius pakajus ir tokį kelią – rašo vėl pas jį, kad jis čia pribūtų. O jis atrašė atgal, kad „tau tiek pas mane, kaip mā pas tave“. Dabar ji pajėmė savo tėvą karalių ir nukeliau pas jį. O tas paliepė savo kereiviam, kad jai gerai suduotų ant pirmo pasimatymo. Ji kaip tik atkeliau, tep tie kereiviai kaip ėmė duot!
– O ką, ar būsi mano merga?
– Jau būsu, tik dovanok gyvastį.
– Na, tai prisiek, kad mano būsi.
Toj prisiekė. Parkeliau in miestą su visa grožybe ir jau važuos in šliūbą, jau veseilią surengė. Ale jau sukinkė dvyliką karietų sidabro, dvyliką – aukso, dvyliką karietų – deimento, jau sės važuot in šliūbą. Ale jis atsiminė, kad jis nepavadino savo piršlį. Sako:
– Vėją, piršlį mano! Pribūk!
Čia tuojau tas vėjas:
– A, – sako, – jau tu mane pamiršai paprašyt in veseilią!..
Jam davė už tai in ausį. O paskui sėdo visi iš bričkų, ėjo atgal visi in pakajus, ir vaišino gerai tą piršlį. O kada jau jį gerai prišėrė, prigirdė, tas piršlys išėjo, o jie nuvažiau in bažnyčią, susivinčiavojo, parvažiau atgal, pabaigė veseilią. Ir karaliau jis ten, iki gyvas buvo.

PATEIKĖJAS: Selvistras Krantauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 459-465, Nr. 274
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: * Šis sakinys buvo žemiau, prieš pastraipą „Miestas karaliaus...“ K. A.

Spausdinti

Atgal