ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3900&FId=6207&back=home

PAVADINIMAS: [Ancas per berną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Ancas per berną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo trudni* metai, gaspadoriai šeimynų nelaikė – bernų daug valkiojosi. Iš visų bernų buvo toks bernas Ancas. Jis valkiojosi valkiojosi be darbo, valgyt niekur negauna – jam jau bloga. Atėjo in vieną daiktą. Ten gyveno viens gaspadorius bagotas, o antras – suvisai biednas, o abu prūsai. Atėjo pas tą bagotą, prašos:
– Ar nereiktų berno?
O tas bagočius sako:
– Ką aš veiksu su bernu, kad aš pats neturu ką valgyt.
„Dabar, – sako, – jau galas. Kad šits bagočius neprijėmė, tai jau nežinau kur aitie nė kur pasidėtie. Na, aisu pas šitą neturtėlį – mažu jis prijims per berną“. Atėjo pas tą – sako:
– Ar tu mane neprijimtum per berną?
– Ką aš tavim veiksu, kad aš pats neturu ką valgyt.
– Ale kad aš neturu kur pasidėtie nė ką valgyt. Susimildams, tu mane prijimk.
– Na, tai gali likt.
Dabar tas Ancas sako:
– Ką turi veikt? Mažu turi kūlių – akselio pjaut.
– Turu.
Na, tas tuojau – pjaut akselio. Ale teip pjauja smulkiai, teip smulkiai kaip miltai. Pripjovė dikčiai to akselio. Klausia to gaspadoriaus:
– Mažu turi kokius penkis maišus?
– Turu.
– Atnešk.
Tas atnešė. Jis prikimšo tuos penkis maišus teip drūčiai kaip akmenis, sako:
– Kinkyk arklius – važuosu in melnyčią.
Pasikinkęs arklius, važuoja. Atvažiau in melnyčią, tuos maišus su akseliu užtraukė an melnyčios, dabar sako melnykui:
– Mažu tu mā tuojaus numaltum?
– Na, tai jau čia kitų maišai guli daugiau kaip mėnasis, o tu nori, kad aš tau dabar sumalčia.
– Na, tai aš savo tuos penkis maišus vežu in kitą melnyčią, kur mā juos sumals.
– Na, tai vežkis.
Tas Ancas pajėmė kitus maišus – su rugiais. Nuvažiau in kitą melnyčią – sumalė jam tuos grūdus. Parsivežė miltus:
– Na, – sako, – gaspador, jau gali kept duoną ir virt buizą: jau miltų yra.
Pasikepė duonos – jau jie tur ką valgyt, ale mėsos nėra. Ale to bagočiaus, būdavo, ateina toks didelis bulius. Sako tas Ancas:
– Ar tu turi revolverį?
– Turu.
– Šę mā jį.
Jis pasijėmė, nuvėjo in to bagočiaus tvartą, tam buliui kelissyk inšovė per šikną – ir tas bulius tuo pastipo.
Anryt žiūri tas bagočius, kad jau jo bulius negyvas, – aina pas tą biednąjį apsakyt savo bėdą. Sako:
– Jau mano bulius negyvas. Dabar reikia duot rakaliui žinią, kad jį nuluptų, o da reiks užmokėt tris dorelius ir skūra jam, o dabar toks metas – iš kur gali gautie...
– Tu pasiklausk pas mano Ancą: jis nedurnas vyras, tai jis tau duos rodą.
Jis jo pasiklausė, ką daryt. O ans jam sako:
– Tu atvežk pas mane in kluoną tą bulių – aš jį nulupsu.
Tas bagočius jam da ir arielkos nuvežė, ir tą bulių. Tas bulių nulupo, skūrą jam atidavė atgal – jau jie tur ir mėsos.
Ale atėjo to bagočiaus mergaitė pas tą biednąjį, o ans davė tai mergaitei duonos ir mėsos to paties buliaus. O anoj parėjo namo, pasakė, ką ji gau. O ans mislia: „N’o kur tas ubagas gau visko? Iš ko jis dabar prasigyveno?“ Jis turėjo savo seną motiną. Jis tą bobą in skrynią insodino ir sako: „Nuvešu pas tą biednąjį, tai ji girdės, kaip jie šnekės, iš ko jis prasigyveno“. Atvažiau pas tą biednąjį, sako:
– Atvežiau aš pas tave skrynią – pavaktuok: bijau namie paliktie. Žinoma, šeimynos nėra, o aš an visos dienos išvažuoju.
– Gali palikt.
Paliko tą skrynią, jis išvažiau. Ale tas jo bernas sako: „Reik pažiūrėt, kas čia yra“. Pažiūri atsirakinęs – kad sėdi boba. Jis tą bobą užmušė ir vėl užrakino.
Parvažiau jis atgal, pajėmė tą skrynią, nusivežė namo. Parvažiavęs atidarė – žiūri, kad jau motina negyva. Aina jis vėl pas susiedą savo bėdas bėdavot. Atėjęs jam sako:
– Jau mano motina negyva. Dabar vežk kunigužį kavot – metai šlekti, kaip čia bus pakavota...
Sako:
– Aik tu klausk pas mano Ancą: ans nedurnas vyras, tai jis tau duos rodą.
Pasakė tam Ancui, kad jau jo motina negyva:
– Nežinau, kaip ją pakavotie.
– Tai čia didelė bėda pakavot... Aš ją viens pakavosu.
Nuvėjęs iškasė duobę, tą bobą nunešė ir pastatė duobėj. Vakare nuvėjęs parnešė in avių tvartą, o pats, pajėmęs dalgį, išpjovė visas avis, o tą bobą pastatė prie durių ir padavė dalgį in rankas.
Tas gaspadorius anryt aina avių šertie. Kaip tik pradarė tvartą, tep toj boba ir vertėsi an jo su dalgiu. Žiūri, kad visos avys išpjautos. Dabar jau jis bėga pas tą Ancą an rodos: ką jis gali daryt, kad motina, parėjus iš kapų, jo visas avis išpjovė?
– Na, – sako tas Ancas, – aš kad da sykį ją nunešu, užkasu, tai ji daugiau nepareis.
– Na, tik tu nunešk, kad ji daugiau nepareitų, – aš tau kažin ką duosu.
Vakare jau jis neša vėl kavot. Ale jis ją nenešė kavot, ale atnešė in priemenę ir pastatė. O jis išėjęs an kiemo ir šaukia tą gaspadorių. Tas gaspadorius – iš stubos žiūrėt, kas čia šaukia. Kaip tik išbėgo iš stubos – žiūri, kad stovi motina priemenioj. Tep tas an aukšto trepais ir užkūrė iš baimės. Pati, nesulaukdama vyrą sugrįžtant, toj aina pažiūrėt, kur jis teip ilgai liko. Kaip tik išėjo in priemenę – žiūri, kad motina stovi. Tai ji iš baimės – trepais an aukšto. Tas Ancas laukia laukia – nesulaukia išeinant. Aina žiūrėt, kur jis yra. Pažiūrėjo stuboj – nėra. Lipa ir jis an aukšto. Tie išgirdo, kad trepais atlipa, – tie mislio, kad motina. Tep viens šoko per galą no aukšto ir kits – ir abudu užsimušė. Anryt visus tris užkasė. Palaukė, kol ta mergaitė užaugo, ir apsiženijo su jąj. Ir ten gyveno teip, kaip visi bagočiai.

PATEIKĖJAS: Vincentas Šeperis (Šėperis)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 476-479, Nr. 278
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: * J. Basanavičius šį žodį ištaisė į sunkūs. – K. A.

Spausdinti

Atgal