Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3901&FId=6209&back=home

PAVADINIMAS: [Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ponas. Jis turėjo daug bičių. Ale jam vis, būdavo, prapuola kasnakt po vieną avilį. Nusiuntė savo tarną vaktuot. Tas nuvėjo, inlindo in tuščią avilį ir guli.
Atėjo naktį meška pas bites. Tuo pakėlė vieną avilį, kitą: žiūri, katras sunkiausias, tai tam daugiausia medaus. Visus persunkino – atėjo pas tą, kur tas guli, pasvarino – tas sunkiausias. Ta meška pajėmus užsimetė an pečių ir aina. Jau anam nė bėgt, nė rėkt, ba kaip rėks – užsmaugs ir kaip bėgs – pagaus. Tūni avily, o meška neša. Parsinešė in savo urvą. Atidaro avilį, žiūri – in vietą medaus žmogus. Jau ji tą žmogų nelaidžia. Kaip išeina iš savo urvo, tai an volos užrita didelį akmenį, kad tas žmogus neišeitų. O ta meška jam parneša valgyt, ir jam tę gerai. Jau toliau sulaukė jiedu vaiką. Toj meška tą vaiką auginasi. Ir tą žmogų neleidžia, vis užrita didelį akmenį. O tas vaiks buvo toks kaip kiti vaikai, tik buvo ausys biskį panašios an meškos. Tas vaiks auga, jau užaugo iki dešimts metų. Jau jis mėgina verst tą akmenį no angos – da nepajudina. Užaugo jau in penkioliką metų – jau biskį pajudina. Jau paaugo in dvidešimts metų. Toj meška išėjo maisto ieškot, o tas Meškaausis Jonas ėmė tą akmenį kaip plunksną nuvertė, ir išėjo jiedu. Tas jo tėvas nuvėjo pas tą poną atgal, o tas Meškaausis Jonas aina in svietą vandravot. Patiko kitą vyrą. Klausia:
– Kas tu per viens?
– Aš Meškaausis Jonas. O tu kas?
– Aš Kalnavertis.
– Na, tai aisim abudu.
Aina jiedu toliau – patiko kitą augalotą vyrą. Klausia:
– Kas tu?
– Aš Šaldgeležis.
– Na, tai aime visi trys.
Aina jie jau visi vandravot. Ėjo ėjo, atėjo in tokį dvarą. Perėjo visur – niekur nieko nėra, jokį žmogų, – pilni tvartai gyvulių, pašerti, pagirdyti. Dabar sako Meškaausis Jonas:
– Tu Kalnaverti, lik namie, papjauk jautį ir išvirk mum anpiet, o mudu aisim paukščių šaudyt.
Tas nuvėjo in tvartą, papjovė jautį ir verda mėsos. Ale atėjo an dvaro toks diedas no masto, o barzda no šešių mastų. O jis vadinasi Olabarzdis. An vienos rankos pajėmė šieno kūgį, an kitos – bačką vandenio, nunešė, pašėrė savo gyvulius ir ateina in pakajus. Atėjęs sako:
– Kodėl tu mano jautį papjovei? Mėsos po pakajais yra prisūdyta no kiek metų, o tu jos nejėmei, ale jautį papjovei...
Tuo užšoko jam an pečių ir išrėžė jam iš pečių du diržu ir pats nuvė. O tas virikas guli, serga.
Parėjo anie – pietų nėr. Patys išsivirė, pavalgė. O anas jau tyli, kas jam atsitiko. Pernakvojo tenai jie. Anryt sako Meškaausis Jonas:
– Dabar šiandie tu lik, Šaldgeleži, namie, papjauk jautį ir išvirk anpiet, o mes aisim šaudyt.
Jis tuo nuvėjo, papjovė geriausią jautį. Atėjo vėl tas senis, sako:
– Aš tau vakar sakiau, kad yr mėsos po pakajais no kelių metų susūdytos, o tu man vėl geriausią jautį papjovei!..
Tas senis tuo jam užšoko an pečių ir išrėžė du diržu ir pats nuvė savo keliais. O tam jau vėl ne do pietų.
Parėjo aniedu – vėl pietų neišvirta. Dabaigė virt pietus, pavalgė, o tas ir nieko nesako, kas jam atsitiko.
Anryt sako Meškaausis Jonas:
– Aikit šiandie judu šaudyt, o aš liksu pietų virt.
Tuo papjovė jautį ir verda. Ale žiūri, kad ateina toks no masto senis, no šešių mastų barzda. Atėjęs an vienos rankos kūgį šieno, an kitos – bačką vandens nunešė, pašėrė gyvulius. Ir žiūri, kad jau vėl vieno jaučio nėr. Atėjo in pakajus ir sako:
– Aš sakiau jau porą sykių, kad po pakajais yra mėsos sūdytos, o tu mā vėl jautį papjovei...
Ale tuo ir šoko jam an pečių rėžt diržus. Ale tas Meškaausis Jonas kaip griebė tą senį už barzdos – nutraukė sau no pečių. O ten stovėjo kulbė, kur kerta malkas, didelė. Jis kirviu inskėlė tą kulbę ir užkyliau jam tą barzdą in tą kulbę. Jis pietus išvirė, duris užrakino, paliko tą senį su kulbe, išėjo anų ieškot. Išėjęs patiko anuos pareinant. Sako:
– Skubykit greičiau! Aime, parodysu, kokį aš gyvulį pagavau.
Ateina jie in tą stubą – žiūri, kad jau tos kulbės nėr ir to diedo. Dabar jie ieško, kur jis dingo. Rado šliūžę nuvilktą tos kulbės po pečium. Žiūri, kad po pečium skylė. Sako:
– Šaldgeleži, tu kalk lenciūgą, o tu aik, Kalnaverti, karklų pint kašių.
Tep tas tuo nukalė lenciūgą, o tas nupynė kašių. Ir insakė Meškaausis Jonas:
– Jūs mane leiskit. O kaip jau aš norėsu atgal, tai aš pakrutysu lenciūgą, tai jūs mane traukit aukštyn.
Anie prižada tai viską padarytie. Inlaido su kašium. Jis tąj skyle nusileido – rado ten jau kitą svietą. Rado dvarą, o tam dvare rado tą senį. Jis tą senį su savo lazda užmušė. Paskui jis rado ten tris panas. Sako tos panos:
– Ko tu čia atėjai? Čia yra toks senis – jis tave užmuš.
Sako:
– Aš jau tą bjaurybę užmušiau.
Jis ten rado daug visokio gero. Jis tą visą lobį sudėjo in kašių po kelissyk – ištraukė, paskui insodino táis panas – ištraukė. Tų panų tie paklausė:
– Ar jau daugiau jūs nėr?
– Nėra, jau tik tas žmogus ten, kur mus išgelbėjo.
Jau tie tam Meškaausiui Jonui neleidžia daugiau kašių. Jau anas laukia laukia – nesulaukia. Ką jis darys? Aina ten pavaikščiot. Ale ateina debesis, pradėjo baisiai lytie. Žiūri, kad medy baisiai didelis lizdas. Jis insilipo in tą medį, uždengė tam lizde gripo vaikus, kad ledai neužmuštų.
Parlėkė tas gripas an lizdo – žiūri, kad jis vaikus laiko apdengęs, kad neužmuštų. Klausia jo:
– Ko tu nori už tai, ką tu mā tiek gero padarei?
Sako:
– Tu mane išnešk in aną svietą.
– Gerai, išnešu. Ale pajimk dvyliką pūdų mėsos, tai aš tave išnešu.
Jis tą mėsą pajėmė, ir neša jau tas gripas jį. Kaip atsisuka atgal, tai tas vis meta po pūdą mėsos. Jau sumetė visą mėsą. Jau netoli viršaus, o jau slobsta. Atsisuko – jau jis mėsos neturi. Ką jis darys? Jis tuo peiliu nupjovė sau blauzdą ir inmetė jam į nasrus. Ir išlėkė jau an viršaus. Klausia paukštis:
– Kokią mėsą tu man metei ant paskutinos?
Parodė, kad savo nupjovė blauzdą. Tas paukštis kaip atsikrenkštė, kaip spjovė jam – ir prigijo. Tam dvare rado jau tų veseilią su dviem panom. Tai jis tiem dviem gerai išmušė kailį ir išvijo. O jis apsiženijo sau ir gyveno tam dvare.

PATEIKĖJAS: Juozas Derenčius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 480-483, Nr. 280
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 99

Spausdinti

Atgal