ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3991&FId=6316&back=home

PAVADINIMAS: [Baltrus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Svar­biau­sia iš vi­sų sulig šio­laik su­rink­tų pa­sa­kų, ku­rio­se apė le­vus kal­ba­ma, kaip to­liaus ma­ty­si­me, yra to­ji K. Stik­lo Pa­ber­žu­piuo­se, Naumies­čio pa­vie­te, nog J. Si­pai­los už­ra­šy­to­ji pa­sa­ka, ku­ri jau „Liet[uviškose] pa­sa­ko­se" (II, sk. I, n. 46) at­spau­din­ta ta­po, apė tūlą Bal­trų, kurs su se­nu­ko (Die­vo) pa­gel­ba at­li­ko nemen­kus vei­ka­lus, bai­sias ra­ga­nas už­muš­da­mas. No­rė­da­mas vė­liaus grįžt na­mon, o ne­ži­no­da­mas ke­lio, ji­sai vėl su­si­tin­ka to­kį se­nu­ką, kurs, jam iš­pa­sa­ko­jus sa­vo rei­ka­lą, sa­ko:
– Nege­rai, vai­ke­li, su ta­vo na­mais. Na­mo par­eit ga­lė­tum, jei ma­nęs klau­sy­tum.
Bal­trus pri­ža­dė­jo klau­syt, o se­nis jam teip nu­pa­sa­ko­jo:
– Žiūrėk, vai­ke, ši­tas ke­lias ei­na tie­siog į ta­vo tė­vy­nę. Ale tuo ke­liu nie­kas ne­gal per­eit, nės ant jo yra de­vy­ni le­vai: kaip tik ką pa­ma­to – ir su­ėda, o ap­si­lenkt jų nėr kur, iš ša­lių kal­nai ir gi­ria to­kia tan­ki, kad ne­ga­li per­lįst. Tai, vai­ke­li, jei­gu tu juos per­ga­lė­si, tai lik­si gy­vas, o jei­gu jie ta­ve įveiks, tai ta­ve su­ės.
Bal­trų ant to žo­džio net šiur­pu­lys pa­ė­mė, ale se­nis pra­dė­jo ra­myt:
– Ne­bi­jok, – sa­ko, – aš tau duo­siu ro­dą, kaip ga­lė­si no jų at­si­gyt. Kaip ei­si ši­tuom ke­liu, tai vis dai­ry­kis į ša­lis. Po kai­rei pu­sei pa­ma­ty­si to­kį kups­tą. Tą kups­tą pa­spirk – po kups­tu ra­si ge­le­ži­nius dra­bu­žius ir ge­leżinę ra­go­ti­nę, la­bai bai­sią ir ašt­rią. Tais dra­bu­žiais ap­si­rė­dyk, tą ra­go­ti­nę į ran­ką paimk ir eik. Kaip pa­si­tik­si le­vus, je­i­gu tu jų ne­per­ga­lė­si, tai tau ga­las, o jei­gu per­ga­lė­si, tai lai­min­gai na­mo par­ke­liau­si. O kaip pri­ei­si kraš­tą gi­rios, tuos dra­bu­žius ir tą ra­go­ti­nę pa­dėk po ve­lė­na. Ši­tą ar­klį, kur da­bar ve­die­si, pa­leisk, o ra­si tu jį gi­rios kraš­te, o ant ke­lio, tai jis tau daug kla­pa­tų da­rys. Tai jei­gu tą vi­są pa­da­ry­si, ką aš tau lie­piau, tai lai­min­gai na­mo par­ke­liau­si.
Bal­trus se­niui pa­dė­ka­vo­jo už ro­dą ir ei­na. Ei­na, dai­ro­si į ša­lis ir pama­tė kups­tą. Pa­spy­rė tą kups­tą, ir iš­ki­lo ge­le­ži­niai dra­bu­žiai ir ge­le­ži­nė ra­go­ti­nė. Bal­trus dra­bu­žius ap­si­rė­dė, ra­go­ti­nę į ran­kas pasėmė ir ei­na ke­liu per gi­rią. Tik štai ne­ti­kė­tai at­bė­go le­vas iš­si­žio­jęs. Bal­trus at­sta­tė sa­vo ge­le­ži­nę ašt­rią ra­go­ti­nę ir per­dū­rė le­vui nas­rus. Vos Bal­trus pa­spė­jo ra­go­ti­nę iš­traukt – jau kits iš­si­žio­jęs at­bė­ga. Jis ir tą per­dū­rė, teip igi pas­ku­ti­niui. Ant ga­lų ga­lo jau pats vy­riau­sias de­vin­tas le­vas kaip kal­nas at­bė­ga iš­si­žio­jęs, pu­tos drim­ba iš nas­rų, at­bė­go net kriok­da­mas, kad net že­mė dre­ba. Bal­trus net nu­si­gan­do, ale sa­vo ge­le­ži­nę ra­go­ti­nę at­sta­tė prie­šais. Le­vas vi­su smar­ku­mu iš­si­žio­jęs puo­lė prie Bal­traus, ale pa­si­ju­to, kad per pa­stur­ga­lį dzi­da (ra­go­ti­nė) iš­lin­do. Ta­da Bal­trus džiau­gė­si, kad iš­li­ko no smer­ties. Nu­ė­jęs į kraš­tą gi­rios, ra­do sa­vo ar­klį pui­kio­je žo­lėje be­ėdan­tį, o pats tuos ge­le­ži­nius dra­bu­žius nu­si­rė­dė, pa­ka­sė po ve­lė­na ir jo­ja į sa­vo tė­vo dva­rą.

PATEIKĖJAS: Juozas Sipaila

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1902

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Paberžupiai, k. dal., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Paberžupių k., Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 42-43. Nr. 17. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. sk.I 46

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal