ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3992&FId=6318&back=home

PAVADINIMAS: 2002 redaguota versija (Kereivis ir smertis)

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Atslūžijo kereivis dvidešimts penkis metus, ėjo namo. O paleidžiant davė jam kardą ir krepšiuką ir in tą krepšiuką indė kereiviui ant kelionės tris šmotelius sudžiovintos duonos. Aina jis keliu ir sutinka ubagą. Ir tas ubagas prašo, kad jam duotų almužną. Kereivis išėmė iš savo krepšio vieną šmotuką duonos sudžiovytos ir davė ubagui. Aina toliau ir sutinka kitą ubagą – ir šis ubagas prašo, kad nor jam duotų. Šitam ir davė vieną šmotuką sudžiovytos duonos. Aina toliau ir sutinka trečią ubagą, tokį seną, kad nė iš daikto negali pasijudyt. Kloniojasi ir prašo almužnos. Kereivis išėmė paskutinį šmotuką sudžiovytos duonos, pasiėmė jį in rankas ir mislia: „Duot čielą – pačiam nebus, o kad pusę duosu, tai jis, pusč turėdamas, susitiks su anais dviem, tada jis turės pusę, o anie – po čielą, ir tada jis pavydės ma. Geriau atiduosu čielą, o pats apsieisu be nieko“. Ir atidavė jam paskutinį šmotuką duonos išdžiovytos, o pas kereivį neliko nieko. Tada ubagas sako:
– Sakyk man, ko tu nori.
O kereivis sako:
– Ką aš no tavęs imsu, kad tu pats ubagas.
O ubagas sako:
– Tu nežiūrėk mano ubagystės, tik prašyk, ko nori.
Tada kereivis sako:
– Aš noru, kad tu duotum ma kaziras.
Ir tuo ubagas išėmė iš ančio kaziras ir davė kereiviui. O paskui jis sako:
– Su šitom kazirom kap tik su kuo pradėsi lošt, tai nop kožno išloši dikčiai pinigų. Ir aš tau duosu da krepšį, kur viską mažna in jį suvaryt. Kad pamatytum žvėrį arba paukštį, tik išskėsk maišiuką ir sakyk: „Lįsk čia“, – ir inlįs.
Paskui kereivis ėjo toliau ir atėjo pas ažerą. Jis pamatė, kad an ažero trys laukinės žąsys plaukioja. Kereivis maišą praskėtė ir sako:
– Žąsys, lėkit in šitą maišą!
Ir tos trys žąsys atlėkė in maišą. Jis jais užsirišo ir neša. Atė pas karčemą. Inė in vidurį karčemos, kereivis išėmė trus žąsis ir vieną žąsį davė už darbą, vieną – ant šnapso permainyt, o trečią iškept jam anpiet.
Ale jis valgydamas žiūri per langą ir mato, kad toks gražus namas. Ir jis klausia:
– Kas tę do namas, kad tuščias ir be stiklų?
O šinkorius sako:
– Karalius pastatė šitą namą dėl savęs, ale gyvęt nemažna: užponavojo velniai. Kap tik sutemsta, prisirenka velnių, pradeda grajyt, šokt ir kaziruot.
Tada kereivis pamislijo ir nuvė pas karalių. O kai stojo prieš karalių, sako karaliui:
– Neprisakyk manęs korot, ale pavelyk man prakalbėt žodį. Pavelyk man, karaliau, pernakvot vieną naktį tavo tuščiuose namuose.
– Aš galiu tau pavelyt, ale tu tę negalėsi nakvot. Ten kap tik kas apsinakvoja, tai neišeina gyvas. Iš vakaro – sveikas, o iš ryto – tik kaulai vieni. O kad nori, aš tau neginu – gali ait tę ir nakvot.
Tada kereivis nuvėjo in tuos namus, nusikabino no savę kardą, pakabino an sienos, o pats sėdęs už stalo, išėmė mašną su tabaku, prisikimšo in pypkį, užsirūkė ir rūko. O kap tik gerai sutemė, tuo prisirinko pilna stuba velnių ir pradė grajyt, šokt, dainuot. O paskui velniai pamatė kereivį ir klausia:
– O tu ko čia apsinakvojai? Mažu aitum kaziruot?
– Kodėl ne, ale tik su mano kazirom: aš an jūs kazirų nevieriju.
Tada velniai paiškadavojo savo pinigų ir norė jį užmušt. N'o kereivis nusikabino no sienos krepšiuką ir sako:
– O čia kas? – klausė kereivis velnių.
– Krepšys, – atsakė velniai.
– Na, tai lįskit in jį!
Ir velniai visi sulindo in krepšį. Tada kereivis užrišo velnius in krepšį ir pakabino an sienos. Tada kereivis atsigulė an maišų su pinigais ir gulė, pakol prašvito.
Anryt karalius siunčia savo tarnus pažiūrėt, ar gyvas da kereivis. Tarnai nuvė in tą namą ir kap atė, pamatė, kad kereivis sėdi ir pypkį rūko.
– Kap tau ėjosi su velniais? – klausia tarnai.
Atsakė kereivis:
– Gerai: išlošiau no jų visus pinigus. O kada jau neteko aukso ir sidabro, tai suginiau visus in krepšį ir pakabinau an sienos. Aikit ma pašaukt kalvius!
O kad atėjo kalviai, sako kalviam:
– Imkit šitą krepšį ir duokit gerai kūjais!
Kap tie kalviai pradė duot, tie velniai – rėkt! Sako:
– Žmogeli, tu mus paleisk – mes jau čia daugiau neateisim. O jeigu katram pateks keliaut čia, tai mylią aplink apeisim.
Pasigailėjęs kereivis velnių – visus paleido, tik vieną šlubą pasiliko zostovai.
Apė tai tuojau dasižinojo karalius. Pasišaukė karalius kereivį ir pagyrė už visą jo darbą ir liepė gyvęt prie jo. Jam pas karalių labai gerai bo gyvęt: pinigų turėjo gana, kad nė vištos nelesė. Jis iš tų gerų dienų susimislijo apsiženyt. Apsirinko sau mergą ir apsiženijo.
Kiek ten pragyveno jis su pačia – gimė jo sūnus. Ts jo sūnus sunkiai apsirgo, kad nė viens daktaras nė už jokius pinigus negalėjo išgydyt. Jis atsiminė apė tą šlubą velnią ir nuvė pas jį ir klausė:
– Ar gyvas da tu?
O velnias atsiliepė:
– Gyvas. Ko reikalauji?
O kereivis sako:
– Mano sūnus serga – ar tu nežinotum, kap jį išgydyt?
O velnias sako:
– Kodėl ne. Ale tik pirma paleisk mane iš krepšio.
Tada kereivis velnią paleido iš krepšio. Tada velnias išsiėmė stiklą iš kišeniaus, pripylė vandenio in stiklą ir liepė su tuo vandeniu apliet sūnų. O paskui velnias liepė žiūrėt in vandenį. O paskui velnias klausė:
– O ką matai per stiklą?
O kereivis sako:
– Matau vandeny smertį, stovinčią pas kojas.
– Na, tai gerai, – sako velnias, – bile tik ne pas galvą, o kad pas kojas, tai nemirs.
Tada kereivis visus žmonis ir jenarolus. N'o pateko toks čėsas, kad pats karalius apsirgo. Tada pašaukė kereivį ir liepė išgydyt. Tada kereivis pripylė stiklą vandenio, pažiūrė in stiklą – pamatė, kad smertis stovi pas galvą. Tada kereivis sako:
– Tave, karaliau, nieks negalės išgydyt ir gyvęt tau tik yr trys adynos.
O karalius, užsirūstinęs an kereivio, sako:
– Kad tu gydei ponus, bajorus ir jenarolus, o aš ar blogesnis už juos, kad tu mane negali išgydyt?! O jei tu mane nenori išgydyt, tai aš tau prisakysu galvą nukirstie.
Mato kereivis, kad jau jam bloga. Pradėjo prašyt smerties, kad jam padarytų smertį, o jo gyvenimą atiduotų karaliui:
– Ma vis tiek raiks mirt– geriau no tavęs, ne ką po mecium galva padėt.
Pažiūrė in stiklą ir pamatė, kad pas karalių stovi smertis pas kojas. Ir tas karalius tuojaus stojo iš patalų ir pradė vaikščiot.
O jau smertis norė jį pjaut. Tada jis prašė smerties, kad jį paleistų nor an trijų adynų atsisveikyt su pačia. Parėjo pas pačią ir tuo sunkiai apsirgo, o smertis atėjo pas jį ir sako:
– Atsisveikyk greičiau su jąj, ba jau jau tau gyvęt tik yr trys minutos.
Dabar tas kereivis mislia: kaip čia bus? Mirt nesinorėtų. Jis atsiminęs nutraukė krepšį no sienos ir rodo smerčiui:
– Kas čia?
O smertis sako:
– Krepšys.
– Na, tai lįsk in jį!
Smertis inlindo, o kereivis užrišo ją krepšy. Kereivis tuojau pasitaisė. O tą krepšį kereivis nunešė an pečių in girią, inlipo in pačią viršūnę medžio ir pakabino krepšį. No tosyk, kap tik pakabino smertį girioj, joks žmogus nemirė: gimt gema, o mirt nemiršta. Kereivis to krepšio nenukabina.
Sykį teko jam ait in miestą, ir pavijo an kelio tokia sena boba, kad iš kur vėjas pučia, in tą pusę ji virsta. Sako kereivis:
– Vaje, kokia sena boba! Jau tau seniai mirt reikėjo...
Teip atsakė senukė:
– Kaip tu smertį inkišai in krepšį, tai jau ma atsilikę bo gyvęt an balto svieto tik viena adyna. Labai norėčia keliaut in amžiną pakajų, ale be smerties žemė nepriima. Tu aik smertį paleist iš krepšio, ba tu būsi korotas no Dievo.
Tas kereivis tuo nuvėjo in girią. Žiūri – krepšys no vėjo supasi in visas puses. Klausia:
– O ką, smertie, ar gyva?
Smertis atsakė:
– Gyva.
Paėmė kereivis smertį ir prašo, kad jį papjautų. O ją kap tik paleido, tai jis smertį tep ir matė! Ir pradėjo tuo svietas sirgt ir mirt, ir tuo visi seni išmirė. O tas kereivis parėjo namo ir ilgai da gyveno. Ir mislijo, kad jau jam galo gyvenimo nebus. N'o atė toks čėsas, kad ir jis numirė.

FIKSUOTOJAS: Jonas (sūnėnas) Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1909

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, sen., , Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Starapolė

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 373-377, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11. Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 135, Nr. 1

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal