ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4091&FId=6491&back=home&back=home

PAVADINIMAS: [Ūkininko sūnus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­nam ūkinin­kui il­gus me­tus iš ka­ru­me­nės nesu­grįž­tant, jo pa­au­gęs sūnus iš­si­va­di­no sa­vo mo­ti­ną tė­vo ieško­tų. Par­si­da­vę na­mus, gin­klų ir ki­tų daik­tų pri­si­pir­kę, išjo­jo abu­du, kur akys ve­da. Be­jo­jant per gi­rią, sūnus ra­do to­kį dir­že­lį, ku­riuom ap­si­juo­sęs, jis pa­ju­to di­de­lį vie­ką. Teip to­li gi­rioj vie­no­je vie­toj ap­si­sto­jus, mo­ti­na li­ko sil­sė­tis, o sūnus nu­ė­jo to­lyn ant me­džiok­lės ir ant di­de­lio kaip skūnė ak­mens ra­do sė­dint mil­ži­ną. Mil­ži­nas iš pra­džios su­py­kęs no­rė­jo jį už­mušt, ale per­si­liu­di­jęs, kad žmo­gus už jį pa­jie­gesnis, pa­si­da­vė jam, pri­si­ža­dė­da­mas ver­gau­ti. Teip da­bar milži­nas, prie na­mų be­tar­nau­da­mas, su lai­ku, sūnui ne­ži­nant, ėmė ir pri­jun­ko prie tos jo mo­ti­nos, ku­ri, mil­ži­ną pa­my­lė­jus, už­si­ma­nė nu­žu­dyt sa­vo sūnų. Li­ga ap­si­me­tu­si, ji, mil­ži­nui pa­ta­riant, kar­tą iš­siun­tė sūnų gi­rion, kad par­neš­tų le­vės pie­no.
– Ten gi­rio­je, – sa­kė mil­ži­nas žmo­nai, – yra le­vų ur­va. Kaip jis nu­eis to pie­no, tai jį le­vai su­dras­kys.
Sūnus, la­bai sa­vo mo­ti­ną my­lin­tis, jos pa­klau­sė ir, pūč­ką pa­ė­męs, iš­ėjo ieš­kot tos le­vų ur­vos in tą kraš­tą, kur mil­žins bu­vo pa­ro­dęs. Pa­ė­jęs ge­rą ga­lą, ra­do jis tą ur­vą ir pa­ma­tė le­vie­nę, vai­ką be­žin­dan­čią. Jis no­rė­jo jau šaut, ale le­vie­nė sa­ko:
– Nešauk ma­nęs – mes tau bū­sim pa­gel­bon.
Ir tuoj rei­ka­lau­jant da­vė jam pa­si­melžt kiek rei­kiant pie­no ir dar ati­da­vė le­vu­ką.
Mo­ti­na su mil­ži­nu, ma­ty­da­mu, kad to­kiu būdu jam gy­vas­ties at­im­ti nepa­si­se­kė, siun­čia jį už­keik­tan ma­lūnan par­nešt ko­šei mil­tų. Sūnus, pa­si­ė­męs le­vą, iš­ėjo. Kaip tik jis ma­lū­no vi­dun in­tė­jo, du­rys už­si­da­rė – ne­gal iš­eit. Kaip tik jis ant le­vų su­šu­ko, tie šo­ko, ėmė plėšt, stumt, iš­ver­tė du­ris ir jį iš­liuo­sa­vo.
Da­bar siun­čia jį dar in mil­ži­nų dva­rą iš jų so­do obuo­lių vais­tams par­neš­tų – o ta­me dva­re bu­vę du drūtu mil­ži­nu tė­vu su de­šim­čiu sūnų. Pa­si­ėmęs tuos sa­vo le­vus, jis, at­ra­dęs tą mil­ži­nų so­dą, ski­na sau obuo­lius ir, su­si­vai­di­jęs su at­ėju­siais mil­ži­nų vai­kais, vi­sus juos iš­mu­šė, o jų la­bai stip­rius tė­vus įvei­kė ir nu­žu­dė su le­vų pa­gel­ba. Ši­ta­me da­bar mil­ži­nų dva­re jis at­ra­do daug auk­so, si­dab­ro ir vi­so­kių gė­ry­bių, o kel­no­rė­je – dau­gy­bę ne­gy­vų žmo­nių, ku­riuos jie bu­vo, kaip žmog­žu­džiai, nu­ga­la­bi­ję. Prie ši­tų la­vo­nų ra­do jis dar vie­ną gy­vą mer­gą, kaip ko­kią bruk­tu­vę kam­pe be­sliūk­sian­čią, iš ba­do su­džiū­vu­sią, tu­rin­čią tik ma­žą bon­ku­tę su žo­lė­mis, ku­rių pa­vuos­ty­da­ma, ga­lė­jo ap­si­eit ir be val­gio. Jau ji bu­vo iš­vuos­čiu­si pu­sę bon­ku­tės, o dar pu­sę me­tų būtų ga­lė­ju­si likt gy­va. Pats mil­ži­no dva­re ge­rai pa­val­gęs ir tą mer­gą pa­val­gin­di­nęs ir gra­žiai ap­ren­gęs, iš­ėjo jis drau­ge su jąj ant lai­vų, ku­rie ant ma­rių bu­vo per lan­gą ma­to­mi. Tuos lai­vus ro­dy­da­ma, toj mer­ga pa­si­sa­kė ėsan­ti ka­ra­lius duk­tė, o tie lai­vai tai vis ėsą iš jos tė­vo ka­ra­lys­tės. Pa­so­di­nęs da­bar ka­ra­lai­tę, ku­ri no­rė­jo imt ir jį drau­ge, ant lai­vo ir at­si­svei­ki­nęs, ji­sai su­grį­žo pas sa­vo mo­ti­ną ir par­si­ga­be­no ją in tų mil­ži­nų dva­rą. Ale ir čion ji nerims­ta. Mil­ži­no gun­do­ma, ji nog sūnaus su­ži­no­jo, iš kur jis tur tiek vie­ko, nak­ty­je pa­vo­gė jam tą dir­že­lį ir pa­da­vė jį sa­vo prie­lai­di­niui, to­kiu būdu sūnaus gy­vas­tį mil­ži­nui pa­ves­da­ma. Mil­ži­nas da­bar jį pa­stvė­ręs no­rė­jo iš­ne­šęs ma­rė­je pa­skan­dyt, bet, pra­šo­mas gy­vą pa­leis­tie, tik iš­su­ki­nęs ko­jas, ran­kas ant ma­rių kran­to pa­me­tė. Tuo tar­pu mat­ro­sai iš at­plau­ku­sio lai­vo, čion iš­li­pę, ra­do jį gu­lint, pa­ė­mę ant lai­vo ir par­ve­žė in to pat ka­ra­liaus mies­tą, in ka­ra­liaus kuk­nę pri­sta­tė, kur jį ka­ra­liaus duk­tė kaip sa­vo iš­gel­bė­to­ją pa­ži­no ir pas­kui už jo iš­te­kė­jo.

FIKSUOTOJAS: Petras Markuza

FIKSAVIMO METAI: 1890

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Endrikiai, k., Šakių sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašyta Endrikiuose, Naumiesčio paviete

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 50-51. Nr. 29. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus teigimu, rankraštis buvo pas J. Jablonskį.

Spausdinti

Atgal