Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4146&FId=6599&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą viens vargdienis žmogelis niekur negalėjęs gaut kūmos savo sūnui prie krikšto prinešti. Eidams keliu ir sutikęs vieną tokią seną žmonelę nepažįstamą. Sušnekę, ir jis pasisakęs jai visas savo bėdas. Ji jam viską pasižadėjus padėti ir jo sūnų prie krikšto prinešt. Ir visaip kaip jį apdovanojus, ir išėjus sav. Daugiaus tai kur ji buvus nebuvus vis pas juos užeidavus apsilankyt ir vis su dovanom ateidavus, tą savo sūnų apdovanodavus. Tas jos sūnus aplankyts sveiks, gražus augąs, o kai paaugęs, tai ji jam liepus užsiimti žmonis gydyti ir pasakius:
– Kad tu, mano vaiks, nueisi pas kokį ligonį, tai tu žiūrėk, kur aš stovėsiu: kad aš stovėsiu kojūgalyj, tai tu gydyk – sugydysi, kad ir kokių samanų iš sienos papešęs, suvirinęs užduosi gerti, o katram stovėsiu galvūgalyj, tai to nebegydyk, tą aš pjausiu...
Tai jam gydyt teip ėję gerai, teip gerai! Visi visur jį vežioję! Ant katro pasakęs: „Sugis“, – tas sugyja. Ant katro: „Mirs“, – tas ir numiręs.
Susirgęs sūnus kokio ten didelio pono, kunigaikščio – ir jį parvežę. Jis žiūriąs, kad giltinė stov galvūgalyj. Ką šis darys? Tuoj liepęs tą lovą padirbti ant šriubų, apsukamą greit. Tuoj jis ir ėmęs tai savo krikšto motei kojas atsukt: ji prie galvos, jis jai – kojas. Teip tą ir sugydęs. Tai ji ant jo teip supykus – norėjus jį tuoj papjaut, bet jis turėjęs riešuto kiaurą kevalą ir sakęs jai:
– Palauk, motinėl, aš eisiu čia į tą kevalą savo senučiam sudiev pasakyt – atsisveikyt...
Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą. Ten ji subuvus tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą. Tada atsiradę labai daug žmonių senų ir parsenusių. Ėmę labai daug dejuoti, kad giltinės nebėra, nebegalį numirti. Ir jam pačiam, tam giltinės sūnui, atsibodę begyvenant, tai jis pats ėmęs ją ir paleidęs. Tai ji jį pirmąjį tuoj griebus ir papjovus, o paskui kitus visus pasibėgiodama, teip kaip ir dabar senus (vėšus), jaunus, tvirtus – ritus ritus ir – teberita.

(Nuo savo motinos užrašė Mat. Slančius iš Trumpaičių, Šiaul[ių] pav., Kauno gub.)

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Trumpaičiai, k., Rudiškių sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Trumpaičiai, Šiaulių pav., Kauno gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 128-129, Nr. 4
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal