ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4508&FId=6965&back=home

PAVADINIMAS: [Lapė, levas ir žmogus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Sy­kį su­ti­kus la­pė le­vą pa­sa­ko­jo jam, kad žmo­gus la­bai drū­tas: jis su sa­vo iš­min­čia vi­sus žvė­ris ap­ga­li ir kiek­vie­nas žvė­ris tu­ri žmo­gaus lenk­tis, pa­ma­tęs iš ­to­lo. O le­vas sa­ko la­pei:
– Kad tik aš jį ga­lė­čia ma­tyt, aš jį tuoj su­dras­ky­čia in ma­žus kąs­nius.
Sa­ko la­pė:
– Jei tu teip no­ri žmo­gų pa­tik­tie, tai tu ry­toj anks­ti at­eik pas ma­ne, tai aš tau pa­ro­dy­su žmo­gų.
Le­vas, anks­ti pa­šo­kęs, at­bė­go pas la­pę. La­pė nu­ve­dė jį ant to­kio ke­lio, kur, bū­da­vo, kas ry­tas te­nai pra­ei­da­vo me­din­čius. Bet tuomsyk pir­miau­sia ėjo se­nas žmo­gus. Klau­sė le­vas:
– Ar tai ši­tas žmo­gus?
La­pė sa­ko:
– Šits tai bu­vo žmo­gus.
To­liau tuom ke­liu ėjo vaiks. Klau­sė le­vas:
– Ar ne šits žmo­gus?
Sa­ko la­pė:
– Da šits bus žmo­gus.
To­liau ėjo me­din­čius su muš­kie­ta ant pe­ties, o prie šo­no pa­si­ka­bi­nęs di­de­lį pei­lį. Klau­sė le­vas:
– Argi ne šits žmo­gus?
O la­pė sa­ko:
– Šits – tai žmo­gus. Tu ga­li ant jo už­pul­tie, o aš bėg­su in vo­lą pa­si­slėp­tie...
Tas le­vas me­tė­si prie me­din­čiaus, o me­din­čius, kaip tik už­ma­tė le­vą, tuoj muš­kie­tą no pe­čių, šo­vė iš abie­jų vamz­džių le­vui in gal­vą. Bet kaip ne kul­kom bu­vo už­tai­sy­ta, tai le­vas su­dras­ky­tu snu­kiu šo­ko prie jo, o anas, teip grait ne­tu­rė­da­mas kuom šaut, pei­liu jį per­dū­rė. Bet le­vas da iš karš­čio nu­bė­go pas la­pę. Klau­sė la­pė:
– O ką, ar ap­ga­lė­jai žmo­gų?
Sa­ko le­vas:
– Kad jį ne­ga­li ap­ga­lė­tie. Aš kaip tik prie jo bė­gau, tai jis, nu­si­jė­męs no pe­čių laz­dą, kaip pūs­te­rė man in akis kaip ir ko­kiais le­dais, kad man net snu­kį su­dras­kė. Ale bet aš puo­liau­si prie jo jau iš ­tik­rų­jų, tai jis ten ko­kį švie­sų šon­kau­lį iš­si­trau­kė iš šo­no ir per­dū­rė ma­ne...
Tai iš­ta­ręs le­vas par­vir­to ne­gy­vas. O me­din­čius, at­si­vi­jęs le­vą ra­dęs jau negy­vą, jam skran­dą nu­vil­kęs nu­si­ne­šė sau, o pas­kui, le­vo skran­dą bran­giai par­da­vęs, pir­ko sau gar­sų ra­gą ir su tuo li­ku­sį am­žį trū­bi­jo gi­rioj.

PATEIKĖJAS: Bendorius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.94-95. Nr. 86. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal