ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4620&FId=7081&back=home

PAVADINIMAS: [Apie levą ir jo sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­ną sy­kį au­gi­no ur­ve le­vas sa­vo sūnų. Už­au­gi­no di­de­lį ir iš­mo­ki­no.
– Da­bar, – sa­ko, – jau tu drūtas, tu nė jo­kio žvė­ries nebi­jai. Ale kaip iš­ei­si an lau­ko, tai sau­go­kis žmo­gaus.
Tas le­vuks misli­ja sau: kas tai yr, kad to žmo­gaus lie­pė sau­go­tis? Ai­na tas le­vuks pa­gi­riu ieš­kot žmo­gaus. Pa­ma­tė žmo­gų va­žuo­jant. Ai­na jis prie jo. Pa­ma­tė žmo­gus, kad at­ei­na le­vas, – tas, pa­me­tęs ar­klius, nu­dū­mė in krū­mus. Tas le­vuks, at­ėjęs pas ar­klius, klau­sė:
– Kas čia jus teip api­pai­nio­jo?
Ar­kliai sa­ko:
– Žmo­gus.
Tas le­vuks misli­ja: kas tas per žmo­gus, kad jis teip ga­li pa­da­ryt? Ai­na to­liau – ra­do žmo­gų ariant jau­čiais. Ai­na pas jį. Žmo­gus pa­ma­tė, kad at­ei­na le­vas, – pa­me­tęs jau­čius, pa­bė­go. At­ėjęs le­vas pas jau­čius klau­sė:
– N’o kas jus čia teip ap­ka­lė pa­ga­liais?
Sa­ko jau­čiai:
– Žmo­gus.
– N’o kam jūs jo klau­sot?
– N’o ką da­ry­si neklau­sęs, kad mu­ša...
– N’o kur jis yra?
Sa­ko:
– Mes neži­nom, kur jis nu­vė­jo.
Tas le­vuks vėl misli­ja, kaip jis ga­lė­tų žmo­gų pa­ma­ty­tie. Ai­na per gi­rią – pa­ma­tė žmo­gų ar­žuo­lus skal­dant. Žmo­gus pa­si­len­kęs – tas ir nema­tė, kaip tas le­vas prie jo pri­slin­ko, tik žiūri, kad jau le­vas pas jį sto­vi. Le­vas:
– Pa­dėk Die­ve!
– Dė­kui.
– N’o kas tu per viens?
Sa­ko:
– Žmo­gus.
– Tai aik šen im­tis.
O žmo­gus sa­ko:
– Da ne­tu­ru ka­da: tu­ru ar­žuo­lą ši­tą per­skelt. Kad no­ri, tai aik šen, pa­dė­si tu man jį per­skelt, tai ga­lė­si­me pas­kui ait im­tis.
Jau tas žmo­gus bu­vo ge­rai tą me­dį ins­kė­lęs. Tas le­vuks in­ki­šo lo­pas in ply­šį ir jau plėš. Žmo­gus sa­ko:
–Tu plėšk, o aš pa­mu­šu.
Tas kaip tu­rė­jo ky­lių pri­ka­lęs, tai jis vie­ną pa­liuo­sau, ki­tą ir pas­ku­ti­nį. Tie ky­liai iš­šo­ko, o tam le­vu­kui capt ir su­spau­dė abi lo­pi. Da­bar sto­vi le­vuks pas ar­žuo­lą. O tas žmo­gus nu­vė­jęs iš­si­kir­to sma­gų ar­žuo­lai­tį, o tam le­vu­kui – duot! Su­mu­šė tą, iš­si­kir­to ki­tą ir vėl jam – duot! Tol da­vė, kol jam vi­sus kau­lus su­mu­šė. Klau­sė pas le­vu­ką:
– O ką, ar ai­si im­tis?
Le­vu­kas jau im­tis nenor, tik pra­šo­si, kad nor kiek gy­vą pa­lik­tų. Pa­lei­do žmo­gus tą le­vu­ką – jau jam im­tis nereik, vos nu­kry­pau in ur­vą. Par­ėjęs gu­li, ser­ga ką tik gy­vas. Par­ėjo tė­vas na­mon, klau­sė sūnaus:
– Kas tau?
– Ser­gu.
– Ra­si tu žmo­gų ma­tei?
Sūnus, ką tik gy­vas, at­si­lie­pė:
– Neklau­siau ta­vęs – vie­ną sy­kį ma­čiau, ale jau dau­giau aš jo neno­ru ma­tyt.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1891

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.99-100. Nr. 91. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 157

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal