ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=468&FId=1007&back=home

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1883 originalus rankraštis iš J. Mačio-Kėkšto rinkinio

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
PASAKA APĖ TINGINĮ

Viens tėvas turėjo sūnų didelį tinginį. Nuog mažų dienų tas tik ėdė parengtą duoną tėvo ir gulėjo ant kakalio. Tėvas, matydamas iš jo nebūsiant jokios naudos, išvarė jį iš namų savo. Išvarytas sūnus keliavo dvi dieni per laukus ir girias, melsdamas valgyti pas gerus žmones. Bet štai trečią dieną kelionės savo įėjo jis į didį mišką. Eina mūs didvyris vieną dieną, kitą ir trečią, maitydamasis šaknimis ir žolelėmis. Baigiantis trečiai dienai, kuomet jau saulė buvo ant laidos, išvydo jis tiesiog prieš save jūres, kurių nebuvo matyt nei galo, nei krašto. Užsimanė mūsų tinginys miego, bet abejojo, kur gulti: ant žemės atsigulti – bijojo žvėrių, ant medžio – girdi, išpulsiąs laike miego. Taip jam beprotaujant, akys jo išvydo prie krašto marių, ne per toli nuog jo didoką laivelį. Pamačius tą laivelį, keleiviui tam atėjo galvon muštis atsigulti po juomi. Ilgai netrunkant, jis atsigulė ir apsivožė ant savęs valtelę, bet užmigti negalėjo. Tik štai girdi jis – suūžė kažin kas ir lyg paukštė atsitūpė ant to laivelio. Neilgai trukus, atlėkė ir antra, ir trečia ir pradėjo šiaip šnekėtis tarp savęs (mat tos paukštės tai buvo raganos). Pirmoji sako:
– Tokioj o tokioj vietoje numirė viens didžturtis, palikęs kelis sūnus. Numirdamas tėvas nepasakė vaikams savo, kur paslėptas yra iždas jo, o todėl sūnūs, gimdytojui pasirinkus, pradėjo klausinėt viens kito, bene nepaliko kuriam tėvas turto savo. Kaip suprantama, kiekvienas sakė, ir teisingai, jog neturi tėviško iždo. Iš to kilo tarpu jų barnis. O tas turtas, – sakė toliaus paukštė, – paslėptas yra kampe kluono.
Antra paukštė pasakojo taip:
– Tokiam o tokiam mieste gyventojai neturi vandens. Kasa jie visur šulinius, bet niekur negali atitikti jo. O reikia tik prekvietės išimti žinomą akmenį, tai tuoj ištrykš vanduo.
Trečia gi paukštė kalbėjo taip:
– Tokio o tokio karaliaus sunkiai apsirgo duktė. Nei joki vaistytojai negali išgydyti jos. O ją galima išgydyti suvisai lengvai, – bylojo toliaus paukštė. – Reikia tik nuskint žinomą žolelę, kuri auga kampe karališko daržo, ir duoti pauostyti karalaitei, o ji tuoj pasveiks.
Su tais žodžiais paukštės nulėkė.
Tinginys sūnus, sulaukęs ryto, nuėjo ieškoti nesutinkančių brolių. Atradęs juos, jis sako:
– Jei norite, tai aš jums pasakysiu, kur užslėptas yra iždą numirusio tėvo, bet už tai turėsite iš tų pinigų duoti dalį ir man.
Broliai sutiko ant to, o jis parodė jiems turtą tėvo, už ką gavo tris saujas pinigų.
Tuomet mūs didvyris su pilnais kišeniais muštinių nutvylino miestopi, kur nebuvo vandens. Atėjęs į ten, jis davė gyventojams rodą, kaip atrasti vandenį, už ką gavo apsčiai dovanų.
Paskui, atradęs minavotą per raganą karalių, išgydė jo dukterį, už ką vėl buvo apdovanotas.
Potam mūs didvyris sugrįžo pas tėvą ir gyveno sau laimingai iki pabaigai dienų savo.Taigi ir tinginiui kaip kada gerai išeina.

FIKSAVIMO METAI: 1981

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ingavangis, k., Šilavoto sen., Prienų r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 82.

Spausdinti

Atgal