ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4816&FId=7346&back=home

PAVADINIMAS: [Arklys ir žvėrys]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­ną kar­tą bu­vo ba­da me­tai ir bu­vo žie­mos lai­kas. Vie­nas gas­pa­do­ris tu­rė­jo daug ar­klių. Jo bu­vo ar­kliai jau­ni, ir jis ne­be­tu­rė­jo ką liuob­ti, tai jis lie­pė sa­vo ber­nio­kui, kad iš­ves­tų vie­ną ar­klį miš­kan. Ber­nio­kas nu­ė­jo ar­klia ves­ti. Arklys ne­ina. Ber­nio­kas, at­ėjęs pas gas­pa­do­rį, ta­rė, kad ar­klys ne­ina. Ta­da pats gas­pa­do­ris nu­ė­jo ar­klia ves­ti. Ar­klys ne­ina. Jis ta­rė:
– Pa­kaus­tyk ma­ni plie­ni­nioms pat­ka­vom, tai ei­siu.
Ta­da lie­pė gas­pa­do­ris ber­nio­kui, kad jis nu­ves­tų ar­klį ont kal­via ir pa­kaus­ty­tų. Ber­nio­kas nu­ve­dė ar­klį, pa­kaus­tė ir pa­lai­dė. Arklys nu­ė­jo į miš­ką, pra­si­ka­sa snie­gą ir ėda žo­lę, o nu­ė­jęs pri upės, pra­si­mu­ša le­dą ir at­si­ge­ria.
Le­vas, iš­gir­dęs, kad miš­ke yra koks tai ar­klys, ir ne­ži­no­da­mas jo, ėjo ieš­ko­ti. At­ra­do ar­klį ir ta­rė:
– Kas tu je­si?
Ar­klys at­sa­kė:
– Aš jes­mu ar­klys.
– Ką tu jė­di?
At­sa­kė ar­klys:
– Pra­si­kaps­tau snie­gą ir ėdu.
– O ką tu ge­ri?
– Pra­si­mu­šu la­dą ir at­si­ge­riu.
– Eik pra­mušk – ir tu at­si­ger­si, ir aš.
Arklys nu­ė­jo prie upės, pra­mu­šė la­dą, ir abu­du at­si­gė­rė. Le­vui dau­giau ta­rė ar­klys:
– Pa­da­ryk tu da­bar van­de­nes: aš no­riu at­si­ger­ti.
Le­vas kad puls, puls dras­ky­ti su na­gais, su dun­čiais – nie­ka ne­pa­da­rė. Ta­da vėl le­vas ta­rė:
– Pa­da­ryk og­nies.
Arklys nu­ve­dė le­vą pas ak­me­nį ir su­da­vė ko­ja per ak­me­nį – ug­nis iš­šo­ko. Ta­da ar­klys ta­rė:
– Pa­da­ryk tu og­nies.
Le­vas puo­lė su na­gais dras­ky­ti, su dun­čiais krum­ty­ti – nie­ka ne­pa­da­rė. Le­vas nu­si­gan­do ir pra­dė­jo lėk­ti: bi­jo, kad ar­klys ne­už­muš­tų. Le­vas nu­bė­go to­liau už krū­mų ir su­si­ti­ko vil­ką. Vil­kas ta­rė:
– Kur ai­ni, švie­sas cie­cu­rai­ti?
– Oi, kaip bu­vau nu­si­gan­dęs, – sa­ko le­vas.
– Ka? – ta­rė vil­kas.
At­sa­kė le­vas:
– Ar­klio.
– Eik, – sa­ko vil­kas, – aš jį su­dras­ky­siu.
– Ne, – sa­ko le­vas: – jis pa­da­ro og­nies ir van­de­nia – tu jo ne­su­dras­ky­si.
– Ne, – sa­ko, – aš jo ne­bi­jau. Ei­nam ar­tyn.
Pri­ėjo ar­tyn, ir ro­do le­vas vil­kui ar­klį. Le­vas ma­to, o vil­kas ne, tai le­vas pa­kė­lo vil­ką, kad pa­ma­ty­tų ir vil­kas. Le­vas kel­da­mas taip su­spau­dė vil­ką, kad pra­dė­jo šū­dai bėg­ti per le­vo ko­jas. Le­vas kad me­tė vil­ką že­mėn – ir už­mu­šė. Kad le­vas ne­būt me­tęs vil­ką že­mėn, tai vil­kas būt pa­pjo­vęs ar­klį.

FIKSUOTOJAS: Jonas Juozas Palukaitis

FIKSAVIMO METAI: 1916

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Puškonys, k., Naujamiesčio sen., Panevėžio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašyta Puškonių k., Panevėžio paviete

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.142-143. Nr. 134. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 505, Nr. 3

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal