Archeologijos objektas "Kernavės piliakalnis I, vadinamas Aukuro kalnu, arba Barščių, Šventu kalnu" >> "1992-1993 m. archeologinių tyrimų rezultatai"

Archeologija


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=545&FId=1197&back=home

PAVADINIMAS: 1992-1993 m. archeologinių tyrimų rezultatai

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
1992–1993 m. ištirtas 194 kv. m plotas piliakalnio aikštelės V dalyje. Aptiktas 0,5–2 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame gausu degėsių, stambių apdegusio molio tinko gabalų, įvairiausio dydžio perdegusių lauko akmenų, gyvulių kaulų, keramikos. Įžemyje aptikta daugiau kaip 120 stulpaviečių, kurių didesnė dalis priklauso įvairių epochų gynybiniams įtvirtinimams, bei kelios ūkinės duobės. Pastatų pėdsakai išliko blogai. Tik centinėje dalyje surastas 14 a. pirmosios pusės kupolinės krosnies padas, sukrautas iš molio ir akmenų. Krosnis, matyt, buvo įrengta rąstinės konstrukcijos pastate.
Piliakalnyje išsiskyrė 3 pagrindiniai apgyvendinimo horizontai bei labai ryškūs 4 gaisrų pėdsakai.
Seniausias kultūrinio sluoksnio horizontas geria išliko tik aikštelės pakraščiuose. Jis iki 1,5 m storio, su degėsiais ir stambiais molio tinko gabalais. Prie pat piliakalnio aikštelės pakraščio, iš dalies ir šlaito viršutinėje dalyje, tyrinėtas apie 4 m pločio pastatas. Matyt, tai juosusio aikštelę ilgojo pastato dalis. Pastatas – stulpinės konstrukcijos, sienos sudėtos iš įtvirtintų tarp stulpų iki 16-20 cm storio rąstelių. Tarpai tarp jų gausiai apdrėbti moliu, tad pastato sieną žymėjo labai ryški perdegusio molio tinko juosta. Tarp dviejų stulpaviečių išryškėjo 0,9 m pločio tarpas – įėjimo vieta. Pastato viduryje buvo ovalo formos apie 0,9 m skersmens židinys, kurio pakraštys sukrautas iš moliu sutvirtintų lauko akmenų. Židinys buvo kelis kartus taisomas ir perstatinėjamas. Pastate ir šalia jos surasta labai gausi turtingai ornamentuota briauninių formų brūkšniuotoji keramika, keliolikos juodų puodų gludintu paviršiumi šukės bei keli miniatiūrinių puodelių fragmentai. Taip pat surasti Djakovo tipo svareliai ir jų fragmentai, kelios vienkartinių molinių liejimo formų dalys plokštiniams Nemenčinės tipo antsmilkiniams gaminti, dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukai ir kt. Iš metalinių dirbinių rasta: žalvarinės apyrankės smailėjančiais galais, tūtelės, įvijiniai žiedai, geležiniai peiliai, peilis-pjautuvėlis, ylos, lazdelinis smeigtukas ir kt.
Piliakalnis buvo apgyvendintas 1 a. pr. Kr. – 1 a. po Kr. Brūkšniuotosios keramikos kultūros vėlyvasis etapas piliakalnyje pasibaigė gaisru. Apie 3 a. susiformavo kultūrinio sluoksnio horizontas su ankstyvąja grublėtąja keramika. 5 a. viduryje priešų užpuolimo metu pilis buvo sudeginta. Gaisro sluoksnyje gausu trisparnių strėlių antgalių, rastas ietigalis, perdegusi grublėta keramika, kaulai, suanglėjusių grūdų. Aptikta ir pavienių suskaldytų žmonių kaulų. Į pilį šaudyta iš ŠV – nuo Pilies kalno ir iš P – nuo Pajautos slėnio.
Po gaisro pilis buvo atstatyta ir gausiai apgyvendinta 1 t-mečio po Kr. antroje pusėje bei 2 t-mečio pradžioje. Sluoksnyje surasta daug keramikos grublėtu paviršiumi, keliolika gnaibytos keramikos puodų šukių, molinių rantytų verpstukų, geležinių peilių, ylų, pjautuvas, storagalių apyrankių.
Apie 12–13 a. Aukuro kalnas tapo gerai įtvirtinta feodaline pilimi. Aikštelės pakraštį supo galinga medinė siena-galerija, laikoma masyvių stulpų. Jos viduje buvo gyvenamosios bei ūkinės paskirties patalpos. 13–14 a. sluoksnyje gausu žiestos keramikos fragmentų, gyvulių kaulų, metalinių dirbinių, ypač cilindrinių spynų ir jų fragmentų. Rasta viena sveika ir keli gotikinių molinių plytų fragmentai. Iš retesnių dirbinių paminėtinas sidabrinio lietuviško pusapvalės lazdelės formos lydinio fragmentas, nulaužtas ties įkartomis. Taip pat rastas varinio lydinio, padengto sidabru, galas su įkartomis – falsifikatas. Kaulo ir rago dirbinių nedaug – tai keli verpstukai ir kubo formos lošimo kauliukas su akutėmis nuo 1 iki 6.
Aukuro kalnas išsiskiria ir gausiais importo dirbiniais. Aptikta stiklinių apyrankių fragmentų, karolių, šiferinių verpstukų iš Kijevo Rusios, švininių Vakarų Europos prekių plombų, balto molio keramikos, padengtos geltona ir žalia glazūra, keliasdešimt 13 a. antrosios pusės – 14 a. pradžios stiklinių taurių fragmentų iš Artimųjų Rytų.
14 a. pilies sluoksnyje ryškūs 2 gaisrų pėdsakai: 1365 m., kai kryžiuočių ir Kęstučio sūnaus Butauto kariuomenė šturmu paėmė pilį, ir 1390 m., kai patys gynėjai, artėjant jungtinei Vytauto ir kryžiuočių kariuomenei, atsitraukdami padegė pilį. 1365 m. sluoksnyje surasta keliasdešimt arbaletinių ir lanko strėlių antgalių, 2 ietigaliai, grandininių apsauginių marškinių fragmentai, kalavijo skersinio dalis.
Tyrinėjimų medžiaga patvirtina, kad Aukuro kalnas buvo pagrindinė Kernavės pilis ir kunigaikščio dvaras.

FIKSUOTOJAS: Aleksiejus Luchtanas

FIKSAVIMO METAI: 1992-1993

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kernavė (Širvintų r.)

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Archeologinė tiriamoji ekspedicija.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 50–53

©: Sukūrimas Aleksiejus Luchtanas

©: Išleidimas Lietuvos istorijos institutas

Spausdinti

Atgal