Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5610&FId=8388&back=home

PAVADINIMAS: Pasaka, tekstas redaguotas 2004

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą viens vargdienis žmogelis niekur negalėjęs gaut kūmos savo sūnui prė krikšto prinešti. Eidams keliu ir sutikęs vieną tokią seną žmonelę nepažįstamą. Sušnekę, ir pasisakęs jai visas savo bėdas. Ji jam viską pasižadėjus padėti ir jo sūnų prė krikšto prinešus ir visaip kaip jį apdovanojus ir išėjus sav. Daugiaus tai kur ji buvus buvus, vis pas juos užeidavus apsilankyt ir vis su dovanom ateidavus, tą savo sūnų apdovanodavus. Tas jos sūnus aplankyts sveiks, gražus augąs. O kai paaugęs, tai ji jį liepus užsiimti žmonis gydyti. Ir pasakius:
– Kad tu, mano vaiks, nueisi pas kokį ligonį, tai tu žiūrėk, kur aš stovėsiu. Kad aš stovėsiu kojūgalyj, tai tą gydyk – sugydysi, kad ir kokių samanų iš sienos papešęs suvirinęs užduosi gerti. O katram stovėsiu galvūgalyj, tai to nebegydyk: tą aš pjausiu.
Tai jam gydyt teip ėję gerai, teip gerai. Visi visur jį vežioj. Ant katro pasakęs: sugys, tas sugijo. Ant katro – mirs, tas numirė.
Susirgęs sūnus kokio ten didelio pono kuningaikščio, ir šį parvežę. Jis žiūriąs, kad giltinė stov galvūgalyj. Ką šis darys? Tuoj liepęs tą lovą padirbti ant šriubų apsukamą greit. Tuoj jis ir ėmęs tai savo krikšto motei kojas atsukt: ji prė galvos – jis jai kojas. Teip tą ir sugydęs. Tai ji ant jo teip supykus, norėjus jį tuoj papjaut. Bet jis turėjęs riešuto kiaurą kevalą ir sakąs jai:
– Palauk, motinėl, aš eisiu čia į tą kevalą savo senučiam sudiev pasakyt, atsisveikint.
Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakš į tą kevalą. Šis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus į kaminą. Ten ji subuvus tris šimtus metų, susmilkus sudžiuvus, toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą. Tada atsiradę labai daug žmonių senų ir parsenusių, ėmę labai daug dejuoti, kad giltinės nebėra, nebegal numirti. Ir jam pačiam, tam giltinės sūnui, atsibodę begyvenant, tai jis pats ėmęs ją ir paleidęs. Tai ji jį pirmąjį tuoj greibus ir papjovus.

[Užrašytojo pastaba:] Gal teip, gal biškį kitaip man seniai sakydavai mano motina, kada aš mažu vaiku buvau.

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1900-1910

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Trumpaičiai, k., Skaistgirio sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Trumpaičių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 149, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 1 (Mato Slančiausko I pluoštas)

Spausdinti

Atgal