Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5614&FId=8391&back=home

PAVADINIMAS: Sakmė, redaguota 2004

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
DŪŠIA
Viens žmogus vis mislydavęs ir mislydavęs: kaip tie žmonys miršta, kaip ta dūšia atsiskir nuo kūno? Teip jis vieną kartą buvęs toks negalings, prė vakaro įėjęs į grinčią ir atsigulęs į lovą. Jam lovoj beguliant, suėmęs toks blogums – jis ir apsalęs nebejutęs. Daugiaus jis ir atsibundąs kai iš miego, kad jam nė kokio blogumo nebesą, ir atsikėlęs iš lovos, nuėjęs ir atsisėdęs šalyj pečiaus. Šit po valandos įėjus jo pati į grinčią, priėjus prė lovos ir ėmus rėkti, verkti:
– Širdytė mano numirė! Širdytė…
Šis greitai atsistojęs nuo pečiaus, priėjęs prė jos ir sakąs:
– Ko tu verki? Šitai aš!
Pati į jį nė žiūrėte nežiūrianti, tik verkianti ir verkianti, prė lovos pristojus, ir gana. Ir šis kai žiūriąs, kad toj lovoj kasžin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs. Įeiną ir jo vaikai iš lauko – ir tie visi rėkią, šaukią:
– Tėtytė mūsų numirė, tėtytė…
O šis katram vienam sakąs:
– Ko jūs verkiat? Šitai aš!
Bet nieks ant jo nė žiūrėt nežiūriąs, ir tiek. Teip matąs, kad čia nieks ant jo nežiūrią nė klausąsys, ką jis sako, tai jis nuėjęs pas savo kaimyną, radęs daržinėj besiliuobiantį, tą kalbinąs – ir tas jam nieko nesakąs ir nuo to einąs į šalį, teip, kad, rodos, jo nebebūtų nė ant tos pasaulės. Atsisukęs parėjęs į savo namus – randąs nabašninką bemazgojant. Aprėdę su drabužiais, paguldę ant lentų, visi suklaupę poterius kalbą – ir jis atsiklaupęs sukalbėjęs su jais drauge. Padavę į sodžių žinią – suėję iš sodžiaus, susėdę giedą – ir jis giedąs su visais. Budėtojam daliją alų, o jam neduodą, bet jis ir nenoriąs. Kitiem duodą valgyt, jam ne – jis ir nenoriąs. Daugiaus budėję budėję kokias dvi tris dienas ir taisąsys leist į kapus – ir jis kartu. Nulydėję ant kapų, atvožę grabą, einant jo pati atsisveikint, sudiev sakyt pabučiavus – einąs ir jis. Jis kai tik bučiavęs – ir pasijutęs grabe beguliąs. Pakėlęs akis, žiūriąs, kad apė jį palydovai apstoję begiedą, jo pati ir vaikai beverkią, begarbstą. Jis tuoj atsisėdęs ir iš grabo išlipęs ir parėjęs kartu su savo palydovais namo. Teip jis ir pamatė, kaip atsiskir dvasia nuo kūno.

PATEIKĖJAS: Juozas Jucas

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1901-1910

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Trumpaitėliai, k., Rudiškių sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Trumpaitėlių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 149, Nr. 2
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 2 (Mato Slančiausko I pluoštas)

Spausdinti

Atgal