Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5780&FId=8569&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo sykį viens žmogus, tas turėjo tris veršius. O jis ėjo per girią su tais veršiais ir sutiko kitą žmogų, kurs tris šunis turėjo. Tas sakė:
– Mudu mainysva: aš tav duosiu tuos tris šunis ir tu man duosi tuos tris veršius. Tie šunys tave iš kožnos bėdos išgelbės.
Ir dabar juodu mainė.
Potam tas su šunimis eina ir prieina pri vieno buto. O jis čia įeina, ale nei vieno žmogaus neranda. Ir kai jis apsidairė, tai jis pamatė tõ stubõ pūčką, šoblę ir plėčką. Tą plėčką jis atsidaręs bandė ant piršto pilt, kad matytų, kas viduj. Kaip jis ant piršto užpylė, tai tas pirštas apsitra[u]kė nuo to aliejaus, kad tas pirštas buvo kai rags, ir jis negalėjo nei su peiliu, nei su šoble tą ragą nupja[u]t. Paskui jis ėmė tą aliejų iš plėčkos ir su juom visą savo kūną apmazgojo, tai jis buvo ant viso kūno kai rags.
O paskui jis ėmė plėčką ir pūčką ir šoblę drauge ir nuėjo į vieną miestą. Tas buvo visas su juodu šerloku išmušts. Dabar jis įeina į pirmąją butą pas muitininką ir kla[u]sė:
– Kodėl tas miestas teip juodai išmušts?
Ans jam sakė:
– Tai yr dėl to, kad karalius tur duot smakui kasmet savo dukterų vieną, ir dabar tas smaks vėl ateis vienos dukters.
O ta duktė jau buvo surišta, nėsa kaip rytõ jau būt turėję ją išvežt.
O šis žmogus su tais šunimis dabar nueina pas karalių ir sako, jis jo dukterį nuo to smako išvaduosiąs. Tai karalius pažadėjo jam tą dukterį per pačią duot, kad jis ją išvalnysiąs.
Potam jis nueina ant to kalno, kur smaks ateidavo. O čia didelis akmuo buvo. Tą akmenį jis aptepė su tuom aliejum. O kad smaks atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo ir la[u]kdavo tos karietos, kuriõ karaliaus dukterį išveždavo. Kai dabar šįsyk karieta atvažiavo ir jau netoli nuo jo buvo, tai jis norėjo keltis, bet visą akmenį drauge aukšty pakėlė. Tai smaks iš piktumo dvylika sieksnių liepsnos iš savo nasrų išle[i]do. Paskui tas vyrs iš vežimo išlipo ir tam smakui su pirmu kirču* penkias galvas nukirto, o antrą sykį – ir tiek, o su keturiais sykiais visas jo dvylika galvų nukirto, tai su smaku buvo viskas. Dabar ans vyrs tą karalaitę* atrišo, o namo važiavo. O važiuodams užmigo, nės jis buvo labai pailsęs iš to didelio darbo. O kaip jis buvo užmigęs, dabar tas kučierius jį nor nužudyt. O kai ta karalaitė nor šaukt, tai jis ir ją nor durt su ta šoble. Potam jis jį ėmė ir iš vežimo išmetė o pakasė, o karalaitei jis sakė:
– Kad tu mã neprisieksi, kad aš tave išvadavau, tai aš tave ir nudursiu.
Tai ji jam prisiekė, kad jis ją nuo smako išvadavęs ir kad ji jį turėjo vest.
Ale tie trys šunys užsigulė ant to kapo, kur tas raginis žmogus buvo pakasts. Tai atėjo viens žmogus su spatu. Dabar tie šunys vis su kojoms kasė į žemę. Tas žmogus tai matydams ir ėmė kast ir prakasė tą raginį žmogų. O dabar, kai jis prakasė ir jį apžiūrėjo, rado jį, kad jis miegt. Tai jis jį pabudino ir jam sakė:
– Kam tu gyvs į žemę lendi?!
O jis dabar nežinojo, kur jis ėsąs. O jis atėjo viens į miestą ir surašė gromatą, o tą gromatą į vieną tos karalaitės šnuptuką įrišo ir vienam iš tų jo šunų apie kaklą užrišo ir jį siuntė pas karalių.
O tas šuo nuėjo į miestą pas tą karalių, o čia jau buvo ta svotba kučieriaus bei tos karalaitės. Šuo nuėjęs priėjo prie tos karalaitės ir užsideda galvą ant jos kelių. O dabar ji pažįsta, kad tai jos šnuptuks, ir rado tą gromatą. Ir teip ji patyrė, kad ans žmogus dar gyvs. Tai ji surašė tam žmogui teip jau gromatą ir į tą patį šnuptuką gromatą įrišo ir nusiuntė su tuo paču šunim.
Kai ans matė, kad miestas jau dabar su raudonu šerloku išmušts, tai jis vėl pas tą muitininką įėjo ir kla[u]sė:
– Kodėl tas miestas teip raudonai išmušts?
Tas jam sakė:
– Kučierius dabar karaliaus dukterį nuo smako atvalnyjo, tai karalius ją jam duod per pačią.
Tai šis greitai ėjo pas karalių. Ir kaip jis nuėjo, tai jis prie tos karalaitės arti ėjo ir ją kla[u]sė:
– Katras tave išvalnyjo: ar aš, ar kučierius?
Ji atsiliepė:
– Tu.
Ir jam dabar viską papasakojo, kad jis užmigęs buvo ir kad ji kučieriui turėjo prisiekt. Dabar ji mislyjo, kaip ji kytriai galėtų padaryt. Ir įėjusi sakė visiems:
– Sykį aš nuo savo kantoros raktą pamečau ir daviau naują pasidaryt, bet dabar aš senąjį raktą vėl atradau Katras bus geresnis: senasis ar naujasis?
Tai visi sakė:
– Senasis geresnis. – Ir tas kučierius teip sakė.
Dabar ji išėjusi atsivedė tą raginį žmogų į stubą, kur visi svotbininkai buvo, ir sakė:
– Tai mano senasis rakts, kurį aš pametusi buvau.
Tai visi žūrėjo, kas tai per rakts, bet kučierius labai nusigando. Dabar ji sakė:
– Tas mane išvalnyjo, ne tu.
Paskui jie nutvėrė kučierių ir davė jį nužudyt.

FIKSUOTOJAS: August Schleicher

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 25-27, Nr. 2
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 2
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 118-120
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: k i r č u – orig. hypu (kirču) karalaitę – Bs. išn. Pas Schleicherį: freilienę (= panaitę)

Spausdinti

Atgal