Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5788&FId=8579&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Sykį buvo du žmonės, vyrs ir moteriškė, o juodu neturėjo vaikų, bet buvo bagoti. Po čėso jie tokį vaikiną susilaukė, kai nykštį.
Dabar vieną rytą jo motyna nor pusryčus nešt tėvui. Tai jis prašė, kad jam duotų nešt. Ale motyna sakė:
– Ką gi tu neši, teip mažas būdams.
Ale jis neatle[i]do, kol ji jam davė nešt.
Kai jis pusryčus pas tėvą nunešė, tai jis prašė tėvą, kad jam duotų art. Ale tėvs sakė:
– Ką gi tu arsi, tik testõ.
Vaikins sakė:
– Aš įsilįsiu į ja[u]čio ausį.
Ir jis įsilindo ir arė.
Tai atvažiavo viens pons. Tas sakė: .
– Ale, žmogau, ar tavo ja[u]čiai teip eina be artojo?
Šis vyrs sakė:
– Tai mano vaiks aria. Jis sėd ja[u]čio ausy.
Tas pons sakė:
– Parduok tu mã savo sūnų.
Bet tas žmogus nenorėjo. Tai jo sūnus sakė:
– Ale, tėte, tik tu mane parduok. Kad jis mane pinigais apipils, tai jis mane gal imt.
Pons mislyjo: „Aš jį užmesiu su trečoku“. Ale jis užpylė vieną žaką pinigų – tas vaikins vis viršuj, jis užpylė ir antrą žaką – ir jis vėl viršuj, kol ant paskutinės jį su vienu doleriu uždengė. Dabar tas pons jį vežės drauge į savo namus.
Vieną vakarą tas vaikins sakė į poną:
– Aš eisiu į staldą gult pas ja[u]čius, kad ne kas juos pavogtų.
Ir pons jįjį le[i]džia. Į staldą nuėjęs, jis ir įsitūpė į ja[u]čio ausį.
Ir tą naktį atėjo trys vagys ja[u]čų vogt. Tai jis, ausy būdams, sakė:
– Šitie geria[u]si ja[u]čiai. Aš ir toks vagis kaip ir jūs trys, mes būsime kamarotai.
Kai jie dabar išeina ant lauko ir tuos ja[u]čius pamuša, šnekas tarp savęs:
– Katras eis žarnų išpla[u]t?
O tas vaikins sakė:
– Aš jaunia[u]sias, aš greičia[u]sias – aš eisiu.
O tie vagys, mislydami, kad jis iš tiesos ir vagis buvo (nes buvo tamsu, ir jie negalėjo nieko nematyt), sakė:
– Gerai, pla[u]k.
O jis nusinešė tas žarnas pas vandenį. O kai jis plovė, tai jis pagavo baisiai šaukt:
– Ponuži, ne’š* viens vogiau, dar trys vyrai ten pas ugnį mėsą kepa!
Kai jie tai išgirdo, tai jie visi pradėjo bėgt, mislydami: tas pons jau tą vaikiną sugavęs muša. Ir paliko visą mėsą ant lauko. Tai tas vaikins namo parbėgo pas savo tėvą ir jam tai pasakė. Tėvs greitai arklius pasikinkė ir nuvažiavęs parsivežė tą mėsą. Dabar jis vėl turėjo savo sūnų ir tiek daug pinigų ir mėsos.

FIKSUOTOJAS: August Schleicher

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 28-30, Nr. 4
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 4
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 121-122
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimas: n e’ š – Bs. skl. ne aš

Spausdinti

Atgal