Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5815&FId=8606&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens žmogus turėjo tiktai vieną butelį, o pusę murgo lauko ir turėjo vieną sūnų. Tą jis davė šalin į mokslą, ir davė jį gerai mokyt. Paskui, kai tas sūnus parėjo namo, tai tėvs jam tą butelį su tuo lauku užrašė. Ale jam nepatiko tam butely būt, tai jis pardavė jį, o nusipirko už tuos pinigus puikių drebužių, karietą, arklių ir kučierių nusisamdė o važiavo į svetimą žemę mergos ieškot.
Tai nuvažiavo pas vieną labai bagotą poną, tasai dukterų turėjo ir jam žadėjo vieną duot. Kai pons jau jam buvo pažadėjęs dukterį, tai jau jį, savo tą žentą, vedėsi savo da[i]ktus visus parodyt. Kai į brantūzę įėjo, tai tas pons sako:
– Tai, žente, katilai!
Žents sako:
– Tai tik nieks prieš mano.
Tas pons mislyja: „Mano dideli, o kad jo da didesni, kokie tai tur būt!“ Paskui tas pons ėjo pas kučierių ir kla[u]sė:
– Kučieriau, ar dideli jūs pono katilai brantūzė?
Tas kučierius sako:
– Aš sykį ėjau tabako užsirūkyt į brantūzę, tai aš mačau, kad penki vyrai važiavo su valtele sūriu raga[u]dami.
Paskui tas pons žentą nusivedė į sodą kopūstus pažiūrėt ir sako:
– Žente, tai kopūstai dideli!
Žents sako:
– Tai tik nieks prieš mano.
Pons vėl kučieriaus kla[u]sė, tasai sakė:
– Aš apie tą nedaug žinau, ale sykį ėjau arkliams šėkų pasipja[u]t, tai biskį lynojo, tai penkiolika vyrų po vieno kopūsto lapu stovėjo dėl lytaus.
Paskui tas pons vedėsi savo žentą į lauką pažiūrėt, o tas pons labai didelius žirnius turėjo, tai sako:
– Žente, tai žirniai!
Žents sako:
– Tai tik nieks prieš mano.
Paskui, kai juodu namo parėjo, tai tas pons vėl ėjo kučieriaus kla[u]st, ar dideli jų žirniai. Kučierius sako:
– Sykį arklius vedžausi plukdyt, tai mačau, kai vieną pusę ankšties mūsų žirnių penki vyrai įsėdę važiavo ant vandens.
Kai jau paskui svotba buvo perėjusi, tai pons išle[i]do savo dukterį su visais jos kraičiais ir su visais pinigais. Kai juodu važiavo, tai jai pailgo važiuot, ir kai vieną dvarą privažiavo, tai ji kla[u]sė:
– Ar tai tavo dvars?
– Ei kurgi, kas tai prieš mano! Dar ir tą privažiuosim.
Galiausiai jau ir privažiavo tą butelį, tai jis apsistojo ties tuo ir sakė:
– Tai tas kitąsyk buvo mano, ale dabar jau ir ne.
Tai ji nusigandusi aukštynaika iš to vežimo išvirto ir sprandą nutrūko. Tai jis ją pala[i]dojo ir sav dvarą nusipirko už jos pinigus, o vedė kitą pačią ir pastojo per tai didelis pons.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 48-49, Nr. 12
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 12
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 136
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių pasakos.

Spausdinti

Atgal