ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5874&FId=8667&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens tėvs turėjo sūnų ir dukterį. O kaip juodu užaugo, abu tokie netikėliai ir nekla[u]žados pastojo, kad tėvs abudu turėjo pavaryti.
Pirm išeinant sūnus susiieškojo tėvo lazdą, kuri tokį macnumą turėjo, kad ją viens, į ranką ėmęs, prieš kitus žmones iškeldavo, tai anie kaip perkūno nuremti stovėjo, kad nei koją, nei ranką pajudyt negalėjo. O dabar juodu, brolis ir sesuo, keliavo, nežinodamu nei kur.
Trečią dieną juodu parėjo į girią, ir jau dabar buvo labai išalkusiu. Pavakare juodu pamatė žiburėlį iš tolo ir nuėjo į tą butą. Bet tame tikt seną bobutę terado. Tos juodu meldė, kad ji jiemdviem ką norįs valgyt duotų. Bobutė iš pirmo nenorėjo, ale kaip juodu ją labai meldė, tai ji jiemdviem atnešė biskį duonos, o potam ji sakė:
– Dabar turita eit greitai pasislėpt, nes aš turiu dvylika sūnų, o tie visi žmogžudžiai. Kaip tie pareis o judu čia ras, tai jie judu ir užmuš.
Bet šiudu užsiėmė su ta senąja pasakotis, ir štai neilgai truko, anie vyrai ir parėjo. Kaip tikt šiuodu pamatė, sakė vyresnysis:
– Tai per visą dieną nieko neužtikom*, o štai dabar mums į namus atėjo.
Pirmučaus jie visi savo ginklus* į šalį padėjo, potam nusivilko sermėgas, ir ta senoji bobutė jiems vakarienę ant stalo uždėjo. Po vakarienės vyresnysis šiemdviem sakė:
– Gerai, kad judu šen atėjota, dabar turita mirti.
Brolis sakė:
– Kad jau mumdviem teip žadėta, tai jau jums ir pasiduodava, darykit, kaip jūs norit.
Tai tuojaus viens atnešė didelį klucių, ir dabar jie tarp savęs susitarė, katrą pirma žudysią. Brolis sakė:
– Galit ir mane.
O kaip jis tai pasakė ir žmogžudžiai prisitaisė jį prie kluciaus pririšt ir kirtiks bylę nusišveitė, tai jis greitai čupt savo lazdą, kurią po pabalke buvo pakišęs, išsitraukė ir ją prieš žmogžudžius iškėlė, tai anie kai negyvi stovėjo ir nei judyt negalėjo judytis. Dabar jis juos, ėmęs vieną po kito, ant to kluciaus su jų pačių byle galvas nukirto. Ale paskutiniam galvą nenukirto, bet tikt į sprandą įkirto.
Ant rytojaus jis ėjo jų visas stubas peržiūrėti. Pirmoje buvo pūčkų, pistūlių ir šoblių sukabytų, antrõ – visokių drabužių, trečiõ – daug pinigų, ketvirtõ – lavonų, o penktõ tų lavonų galvos į sieną ant gembių pakabytos. Dabar jis ėmė o anuos žmogžudžių lavonus ir į lavonų stubą suvilko, bet jų galvas teipjau ant gembių sukabinėjo, o lavonų stubą su didele spyna užrakino.
Vidurdieny jis, užsikabinęs pūčką, ėjo į girią kokį norįs paukštį nusišaut, kad mėsos turėtų. Ale išeidams seseriai sakė:
– Tu gali dabar, kol aš sugrįšiu, jeib tau čėsas nepailgtų, per visas stubas eiti, čia tu rasi visokių puikių drabužių ir pinigų, gali apsirėdyt, kaip tau geriau patiks, alt į tą stubą, kuri su didiąja spyna užrakyta, į tą neik.
Kaip dabar brolis išėjęs buvo, tai jijė, čėsą bepraleidžiant, ėjo stubas pažiūrėt ir, atėjusi į drabužių stubą, pasiieškojo puikiausius drabužius ir tais apsirėdė ir nemenk gėrėjos ta visa gražna. Bet dabar ji tikt negalėjo iškęst ir į aną uždraustąją stubą eiti. Ale tikt vos ji duris atdarė, tai ans žmogžudis, kuriam galvą nenukirtęs buvo, pusgyvis pasilikęs ir prie durų prirėpliojęs, tikt čupt jai už kleidos ir ją teip drūtai laikė, kad ji nuo jo nagų išsikliudyti negalėjo ir ji jam, ant vietos atsiklaupusi, turėjo prisiekt jam nuo aukšto žolių nunešt ir apie sprandą apdėt, tai jis išgysiąs, ir potam jis ją vesiąs, tai ji pastosianti tokia žiupone, kaip didžiausia dvaronka. Ale ji ir turėjo prisiekt savo broliui apie tai nieko nesakyt. Ji tai vislab pasižadėjo ir tuojaus anų žolių atnešusi jam apie kaklą aprišo, ir jam tuojaus buvo geriaus.
Brolis, išėjęs ir šauną kampą girės apsukęs, užtropyjo zuikį ir, greitai pūčką ištiesęs, norėjo jį nušaut. Ale zuikutis, prieš jį atsikreipęs, sakė:
– Ak, bent nešauk mane, aš tau kitąsyk rasi ir galiu ant gero būti.
Teip jis jį ir nešovė. Tai zuikis jam davė mažą švilpuką ir sakė:
– Kad tu su tuom pašvilpsi, tai aš tuojau pas tave būsiu.
Šitą švilpuką jis parsinešęs po pabalke pakišo. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminusi, ir brolis ją klausė:
– Kas tav kenk, sesel? Tu man teip smūtna ir po visam nemundra išžiūri.
Ji atsiliepė:
– Man teip nesmagu, kad tu man galėtai vilkienės pieno parnešt, tai aš tą gerčau, ir man rasi smagiaus būtų.
Bet tai ans pusgyvis žmogžudys buvo jai įsakęs, kad ji savo broliui sakytų, kokių daiktų jis jai turįs parūpint ant sveikatos, kad ji paskui jam tuos galėtų duoti, tai jis ūmai išgysiąs.
Brolis antrą dieną, ant medžioklės išėjęs, dabojo, kad jis žindančią vilkienę tropytų. O jis ir užėjo vieną, akorot jaunikius savo bežindant. Tai jis, pūčką ištiesęs, norėjo ją nušaut. Ale vilkienė sakė:
– Ei, nešauk mane, aš tau kitąsyk labai galiu ant gero būt.
Ant to žodžio jis pakluso ir nešovė, tikt ėjęs jos pieno pasimilžo ir tą savo seseriai parnešė gerti. Bet ji tą pieną davė žmogžudžiui. O vilkienė jam dar ir davė mažą švilpuką ir sakė:
– Kad tu su tuom pašvilpsi, aš tuojau čia būsiu.
Tą švilpuką jis parsinešęs vėl po pabalke pakišo.
Antrą dieną sesuo vėl nusiminusi išveizdėjo, ir kai brolis ją klausė, kas jai kenk, tai ji sakė:
– Man teip nesmagu ir nei pati nežinau. Ale kad man galėtumbei liūtienės pieno parnešt, tai man būtų geriaus.
Tai brolis vėl išėjo ant medžioklės ir veik rado jaunikius bežindančią liūtienę. Ale ta vėl teip jau sakė:
– Ei, nešauk mane, aš tau galiu labai ant gero būt.
Tai jis priėjęs ją pamilžo, ir ji jam teip jau davė mažą švilpuką, sakydama:
– Kad su tuom pašvilpsi, tai aš tuojau pas tave būsiu.
Pieną parnešęs atdavė seseriai, o ji slapčiai žmogžudžiui.
Sekančią dieną ji vėl lyg teipo jau smūtna dėjosi ir užsigeidė meškienos pieno. Ir to pieno brolis jai parūpino. Ale jam vėl teip atsiėjo, kaip ir su anais žvėrimis, ir vėl švilpuką gavo, kurį jis ir po pabalke pakišo. Dabar jis turėjo keturis švilpukus.
Bet ans žmogžudis, visus tuos žvėrių pienus išgėręs, povisam sveiks pastojo, o ant rytojaus jis, anksti pas šį į stubą atėjęs, sakė jam, kad jis turįs dabar mirti. Šis atsiliepė:
– Jei jau aš turiu mirti, tai jau aš ir noriu pasiduoti.
Sesuo ir atėjo ir savo broliui pasisakė, kad ji dabar žmogžudį vesianti, nes ji jam pasižadėjo, ir nuo jo atsisveikinti norėjo. Ale jis neatsisveikino, bet stūmė ją nuo savęs. Ale pirm jam galvą ant kluciaus reikiant dėti sakė jis žmogžudžiui:
– Aš dar norėčau išsimelsti su šiais švilpukais pasišvilpyt.
Ir kaip jis, langą atsivėręs, pradėjo švilpt, tai tuojaus anie visi žvėrys čia buvo, ir jis juos ant žmogžudžio užsiundė, tai tuojaus jis buvo į stukius ir stukelius suplėšyts. Bet jis davė ir savo seserį sudraskyti, kad ji teip neviernai prieš jį buvo pasielgusi.
Potam jis, vienas čon pasilikęs, mislyjo: „Ką aš čon veiksiu tam žmogžudžių bute ir šiõ girio teip atstu nuo visų žmonių? Man jau povisam neramu“. Jis taigi pasikėlęs susišvilpė savo žvėris ir keliavo į svietą.
Jam jau netoli nuo girės krašto esant, tropyjo jis dvi angis, kuriedvi su tokiu įnirtimu pešės, kad pailsusios pasilsėjo, o potam vėl pradėjo peštis, o tai kelis kartus. Bet jiedvi teip besipešdamos buvo skaudingai susidraskiusios, kad buvo baugu žiūrėt, ir jis mislyjo, jiedvi tuojau atliks. Ale kaip jau jiedvi savo pešimą nubaigė, tai prislinko prie vieno krūmo ir nuo to pradėjo lapų nusipešt ir kožna ant savęs užsidėt, ir štai abidvi tuojau vėl buvo sveikos.
Nuo tos labai minėtinos vietos jis su savo žvėrimis į tolimą miestą nukeliavo, kursai pusę apgrimzdęs buvo. Čia jisai, į vieną karčemą įėjęs pasiganyti, nuo to šinkoriaus patyrė, kad po trijų dienų paskutinė karalaitė to karaliaus būsianti nuo smako išnešta. Bet jei kas ją galėtų nuo smako atvaduoti, tai tam ji per pačią teksianti ir po karaliaus galvos karalystę visą paveldėsiąs ir karalium pastosiąs. Šis vyrs tuo pamislyjo, kad jis tą smaką su savo draugais galėtų veikti, ir dėl to su jais apie tą dalyką susišnekėjo, ir jie drūtai tikėjo smaką įveikti. Tas šinkorius dabar tai karaliui pranešė, ir karalius davė šį svetimąjį vyrą tuojau pas save pakviesti ir, nuo jo paties patyręs, kad jis norįs su smaku kariauti ir jo dukterį išvaduoti, didiai su visa savo gimine džiaugėsi.
Kaip trečia diena atėjo, tai jam karalius davė apsirėdyt šarvu ir smarkius ginklus jam priteikė, kaip tikram karžygiui puolas. Tuo po pusryčų karalaitę išvežė šalia miesto ant paskirto plecaus, o ne ilgu atėjo ir svetimasis vyrs su savo žvėrimis ir pasisėdo šalia karalaitės ant krasės, laukdams smako atlekiant. Ale visas miestas nusiminęs tikt drebėjo belaukdami, kaip dabar nusiduos.
Ant devintos adynos* pirm pietų iš tolo buvo matyt liepsnavimas kaip žaibų ir ūžimas kaip kokio šturmo. Tai buvo žinoma, kad smaks jau atlek ir netoli yra. Bet svetimasis vyras jau ir ant kovos gatavs buvo su savo draugkareiviais, o smakui dabar artyn prilėkus, tai vis vieni ugnies stulpai iš jo nasrų išėjo, nes tas smaks buvo devyngalvis. Ale kaip jau jis ant žemės nusileido ir prie karalaitės prisigaut norėjo, kad ją su savo baisingais nagais nutvėręs neštųsi, tai tie visi žvėrys, kaip tik priėjo, plėšė ir draskė smaką, o vyrs savo smarkiu kardu jam galvas žemyn kirto. Teip šita išgąstinga kova jau kone tris adynas* buvo trukusi, ir smakas tapė pergalėtas. Ale nuo to bais sunkio kovojimo šie visi teip buvo nuilsę, kad karžygys devintąją galvą tikt iki į pusę įkirto ir vos tiek sylos teturėjo iš smako galvų liežuvius išpjauti ir pasikavoti. O dabar jie visi, teip nuvargę, saldžiai užmigo. Bet karalaitė iš didžo džaugsmo, tuojau savo aukso žiedą nuo savo piršto numovusi, užmovė tą ant karžygio piršto, kurį ji dabar per savo išvalnytojį ir jaunikį didiai už viską garbė laikė.
Tam tarpe karaliaus keli tarnai atėjo ant to plecaus pažiūrėt ir rado smaką pergalėtą. Jie pavydėjo svetimajam tą didią garbę, kurią jis dabar įgysiąs, ir tuojau susitarė jį bemiegant užmušti. Tai ir nusidavė. Karalaitė tai nenorėjo perleist, ale šie sakė:
– Kad tu netylėsi, mes ir tave užmušim, todėl geriaus pasilik gyva.
Ir vyriausysis karaliaus tarnas sakė karalaitei:
– Dabar tu turi mane per savo išgelbėtojį išpažinti ir per savo vėdį laikyti.
Tai ji, ar norėjo ar nenorėjo, turėjo iš prievartos daryti ir prisiekti. Kaip tai viskas buvo atlikta, tai jie greitai iškasė duobę ir aną karžygį čonai pakasė. Dabar jie su puikia muzike ir su didele linksmybe į miestą įtraukė, kur kožnas viens artyn veržėsi karalaitę pasveikyt.
Anie žvėrys, išmiegoję ir pasilsėję, nieko nerado ir nežinojo, kas nusidavė. Kožnas ėjo savo keliu, nes teip jų ponas jiems buvo pirm užmiegant sakęs, ale ir tai, kad jie po trijų metų vėl ant tos vietos susirastų.
Po trijų metų taigi ir karalius prisitaisė savo dukterį apvesdyt su jos išgelbėtoju, bet karalaitė buvo labai nuliūdusi, ir nieks tai nežinojo. Bet venčavonės dieną karalius buvo ant tos pačios dienos statęs, kuriõ smaks buvo pergalėts.
Ant dienos taigi susibėgo visi anie žvėrys, ir čia jiems tuo labai dyvinai atsidavė. Meška, labai geras uosles turėdama, tuo užuodė, kur lavons gul, ir sakė savo draugams:
– Vierykit manim, čonai gul mūsų pons pakasts, kas norįs jį užmušė.
Ir štai tuojau meška, liūts bei vilks savo letenomis ėmė kast, o zuikis sargybą* turėjo laikyt. Nilgai truko, tai buvo lavons iškasts, ir visi pažino savo poną. Ale jie buvo visi nusiminę.
– Tičte, – sakė zuikutis, – aš atsimenu nuo ano meto tų gajų lapų, kurie tiedvi susipešusiąsias angis teip staiga išgydė. Tie mūsų ponui ir gal mačyti.
Ir tai sakęs kaip žaibs atstojo ir, nubėgęs prie ano krūmo, tiek lapų susipešė, kiek jis mislyjo, kad gana bus lavoną apdėdinėt, ir, porą adynoms neprabėgus, jau jis buvo sugrįžęs. Dabar jie greitai tuos lapus ėmę, lavoną su tais apdėjo, ir nilgai truko, tai jis vėl atgijo ir atsigavęs sakė:
– Kam mane pabudinot? Aš teip saldžiai miegojau.
Bet vilks tarė:
– Ne teipo, miels pone, tu ne miegojai, bet buvai numiręs. Štai duobė, iš kurios mes dabar tave iškasėm.
Dabar jie susitarė visi eit į miestą, ir tropyjo į tą pačią karčemą, kur anąmet. Tasai šinkorius ale nepažino jį, ir kaip jau vakars pastojo, tai šinkorius sakė:
– Ak, kad mes šį vakarą nuo karaliaus stalo ką nors gautumbim, nes karaliaus duktė šiandien svotbą švenčia su tuo vyru, kurs ją pirm trijų metų buvo nuo smako išgelbėjęs.
Šis vyrs atsiliepė:
– Tai man tikt menki daiktai nuo svotbos valgių ir gėrimų gauti.
Šinkorius mislyjo tai neit. Ir juodu dėl to pradėjo ginčytis. Potam, ginčę nubaigt norėdamu, susilažino. Tada išsiprašė svetimasis iš šinkoriaus popiero bei atramento* ir surašė gromatėlę iki karalaitės ir tą parišo zuikučui po kaklu ir liepė tą karalaitei nunešt.
Zuikutis vos ne vos galėjo į stubą dėl didelės daugybės svečių įsibriaut, o ir potam jis turėjo ilgai tykinėt, kol jis prie karalaitės prisigavo. Ale kaip tikt jis priėjo, tai jis karalaitei tuojaus su pirmutinioms kojoms ant kelių užsikabino ir galvą vis aukštyn kėlė. Karalaitė, juom besidžaugdama, ir užtėmyjo gromatėlę po kaklu. Ji tuojaus ją nurišo ir rado, kad jaijai ta gromatėlę rašyta. Staigiai ji tą atplėšė ir skaitydama rado, kad jos tikrasis atvaduotojas gyvs ėsąs. Ir tuojaus ji paliepė tarnams, kad kas greičiausiai nuo visokių valgių, pečenkų ir vyno į tą ir tą karčemą nuneštų. Bet ir karalaitė pati iš tos adynos labai linksma pastojo. O šis svetimasis visą lažybą, su šinkorium darytą, laimėjo ir jam sakė:
– Kitąsyk nesikėsyk lažytis.
Karalaitė ale po tą greitai išsimislyjo, kaip ji savo atvaduotąjį galėtų į svotbą atgauti. Ji todėl, tylomis prie savo tėvo priėjusi, jam sakė, būk labai bagots grovs tõ ir tõ karčemõ nekvinojęs – ar jis jį nenorėtų ir į svotbą pakviesti. Karalius tai tuo apsimė ir greitai savo garbingiausius tarnus į aną karčemą nusiuntė tą svetimąjį grovą pakviesti. Šis ir nesidavė ilgai maldytis ir ėjo, ir jo žvėrys drauge su juom. Ant karališko dvaro jam užeinant, karalius davė tokią muzikę daryt, kad vis žemė drebėjo, ir labai garbingai priėmė. Ale jis ir išsimeldė, kad ir jo žvėrys su juom galėtų drauge būt, nes jis juos už vislab didžõ garbė laikąs, kadangi jie jam daug gero padarė, jie niekam nieko nedarysią. Ir karalius tai miel pavelyjo.
Karalaitė tuojaus tą vyrą pažino, kad tas ją nuo smako išgelbėjęs, o jis ją pažino, ale juodu dėjos svetimu ir povisam nepasižįstą.
Kaip jau dabar grovs pusėtinai apsisvetinęs buvo, norėjo jis žinoti, iš kur vėdys ir kaip susivedims prasidėjęs ir kaip tai viskas atsėjo. Tai jam tuojaus visą labą nuolatai papasakojo, ir jis pagyrė vėdį kaip didelį karžygį, bet ir klausė, bau jis ženklų tur nuo to smako. Beje, atsiliepė visi, ir tuojaus visos devynios galvos buvo atneštos parodyt. Grovs nusidyvydams tas galvas pažiūrėjo, o vieną nusitvėręs, sakė:
– Reik sykį vienai ir į nasrus pažiūrėt.
Bet jis nerado liežuvio viduj ir sakė:
– Ale man dyvai, juk nėra liežuvio.
Vėdys ir svečiai atsiliepė, kad smaks be liežuvio ėsąs, bet grovs sakė, kad tai negalims daikts: visi gyvi sutvėrimai turį turėt liežuvį. Iš to vieni mislyjo šiaip, kiti teip. Ant galo sakė grovs:
– Aš noriu dabot tam ginčui galą padaryt.
Ir, tai pasakęs, ištraukė visus devynis liežuvius iš delmono ir, juos visiems rodydams, sakė:
– Pažiūrėkit tuos liežuvius, bau jie ne smako būtų, ir norim vieną į nasrus įkišt, ar jis nepritiks, ir ar nerasim nasruos gomuorio gale liežuvį išpjautą.
Kaip jie tai darė, liežuviai visi gražiai įtiko, ir nei viens negalėjo abejot, kad tai ne smako liežuviai. Tikt kožnam buvo dabar labai dideli dyvai, iš kur tas svetimasis grovs tuos liežuvius gavęs. Vėdys bei marti o ir grovs gana gerai žinojo, ir vėdžui dabar jau povisam neramu pastojo aplink širdį, nes jis žinojo, kaip su tuo smako apgalėjimu buvo atsėję. Bet dar didesnis nusidyvyjims radosi, kaip grovs žiedą išėmęs parodė, kurį jam karalaitė anõ dienõ buvo dovanojusi, kaip smaks buvo pergalėts, ir meldė svečius, kad jie tą žiedą pažiūrėtų, bau nepažintų, kieno jis būtų. Visi veik rado karalaitės vardą, kurį aukskalis, tą žiedą nuliedams, buvo iškalęs, ir sakė:
– Tai marčos karalaitės žiedas.
O kaip jie tą žiedą marčiai pridavė, jeib jijė ir jį pažiūrėtų ir tą visą dyvną dalyką ir povisam nišmanomą išpasakotų, tai ji su labai dideliu ir linksmingu balsu šaukė:
– Tai mano žieds, o tas vyrs, kurs jį turėjo, tai dabar yra mano tikrasis jaunikis. Tas mane nuo smako atvadavo štai su šiais savo žvėrimis.
Ir pribėgusi jį meilingai apsikabino ir pabučavo, ir dabar abu iš džaugsmo verkė. Iš to visi svečiai ir karalius jau juo nusidyvyjo ir ilgą valandą nei viens nei žodį nekalbėjo, o karalius kaip perkūno nutrenkts stovėjo. Poram karalaitė papasakojo, kaip su smako apgalėjimu, su jo liežuviais ir su galvoms ir su visu labu buvo atsėję ir kaip jijė tikt dėl to jam turėjusi pasižadėt, kadangi jis ją nužudyt norėjęs, nes jos tikrąjį atvaduotojį jis jau buvo užmušęs. Bet kaip šiandien vėl gyvs čon esąs, tai ji nežinanti. Tai zuikutis atšokęs tuo greitai ir tą nusidavimą gražiai papasakojo. Dabar ir nilgai truko, tai visa tiesa šio vyro buvo išrasta, ale ir visa klasta ir baisybė ano. Tai karalius didiai ant savo žento supyko ir klausė visus svečius bei savo dumčus, ką dabar daryt reikia. Tai visi susitarę atsiliepė, kad toks žmogus pavisam neverts ėsąs karaliaus žentu būti ir, kadangi jis garbingą vyrą ir didelį karžygį nužudęs*, tai jis ėsąs žudytins. Karalius sakė:
– Aš jį ir smerties kaltą išrandu.
Ir jie jam tuo sūdą padarė, ir jis buvo keturiais jaučiais suplėšyts. O dabar iš naujo svotba su tikruoju vaduotoju buvo švęsta, ir viskas dar juo šlovniaus ir puikiaus buvo pataisyta, ir didis tytveiks svečų buvo sukviests. Tai ir aš čia buvau ir iš tolo žiopsojau ir artyn eit nesidrįsau, nės bijojausi liūto, meškos bei vilko, tie trys turėjo dabot, kad žmonės neįsibriautų į karaliaus dvarą. O karalius tiems lauke buvo pastatydinęs didelę bačką alaus* ir ūmą brangvyno ir ilgą kurbą, pilną visokių pyragų, ir anie žvėrys su žmonėms, iš visų kampų susibėgusiais, daug štukavojo. O šis naujasis žents ano karaliaus ir pastojo po jo galvos karalium ant visos karalystės ir pastojo labai išmintings ir gers karalius, o jei jis nenumirė, tai dar šiandien bevaldo.

FIKSUOTOJAS: K. Kūmutaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 76-84, Nr. 20
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 20
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 163-171
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Apgalėjimas razbaininkų etc. L. Saukos pastabos: žmogžudžius – orig. razbaininkus karalaitę – orig. princesę neužtikom – orig., Bs. išn. neužtropyjom ginklus – orig. givėras devintos adynos – orig. devynių ziegoriaus a d y n a s – orig. stundus sargybą – orig., Bs. išn. vektą atramento – orig., Bs. išn. tintos nužudęs – orig., Bs. išn. nurazbajavęs alaus – orig., Bs. išn. pyvo

Spausdinti

Atgal