Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5903&FId=8699&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Jau seniai, kai du broliu, namie nepastigdamu, užsimani į svietą kelia[u]t. Juodu abudu buva medinčiai ir, sava padargus paėmuse, vienu keliu ištra[u]ki. Prė kryžkelia prėjuse, skyrėsi: viens po kairei, antras paėja po dešinei. Ale atsiskirdamu įsmeigi kožnas sava peilį į medį, pasižadėdamu po metų į tą pačią vietą sugrįžt. Katras nepareisiąs ar katro peilis būsiąs surūdijęs, tą antrasis turįs iš bėdos valnyt.
Kurs po dešinės kreipės, mažne visą svietą perkeliavęs ir daug naujynų pamatęs, po metų į tą pačią vietą sugrįža linksmas, sveiks ir bagots. Sava peilį atrada da bežibant betviskant, ale brolia peilį surūdijusį. Tuojau suprata brolį bėdõ beėsant ir tuo pačiu keliu paskui seki, vis kla[u]sinėdams. Tai jis nusikla[u]sinėja ik į nekurį miestelį ir tę prė našlės į nakvynę patropyjo. Ta moteriški jam patika, ir jis, brolia užmiršdams, tik apie ją vis šlaistės, kol ji jį vedi.
Juodu gražiai sutika, tik jam padyvėja, kad ji kas mielą vakarą vis tą vieną langą užkloja, kurį jis iš sava lovas matyt galėja. Vieną vakarą jai užmiršus tei padaryt, pamati jis pro langą toli an kalna lyg žvakę, lyg žiburį degant ir, tuojau pašokęs, kla[u]si sava moteriškę, kas tai per žvaki esanti. Ta jam atsiliepi:
– Dėl Dievu, nekla[u]sinėk! Jau mana pirmasis vyrs, tos ieškodams, išėja ir daugiau neparėja iki šiandie. Ar ir tu da nori prapult? Težib tas žiburys, kas tau rūp!
Tyrinėdams ištyri jos pirmąjį vyrą buvus tą brolį, kurio jis gelbėt buva išėjęs, ir nedavi jai pakajaus, ik ji jam vislab praneši, ką tik žinoja:
– An a[u]kšta kalna ėsąs smaks, tuom žiburiu, degančiu panaktimis, žmones priviliojąs, ale ik šio da nieks nesugrįžęs, kurs an tos šviesos tik ėjęs. Taigi būk ir tu pakajings, nenorėk tai matyti!
Bet jis atsiliepi:
– Mana brolis tę prapuoli, jam žadėjaus gelbėt – negaliu kitai, turiu eiti, o kad ir pats pražūč. Bet manding nežūsiu, mã rods, vėl sugrįšiu.
Moteriški ir sava antrąjį vyrą išlydėja raudodama. O jis lipa an kalna prė tos šviesos. Galą palipęs, atrada didį kardą, ale, paimt norėdams, nevalioja pakelt. Vėl galą palipęs, atrada ryką rausvo vandens ir, ištroškęs būdams, visą išgėri. Tuojau pajuta savy didią sylą ir grįždams paliktąjį kardą paims. Ale ir dabar vos vieną galą tetkėli, visą nepakrutina. Da a[u]kščiau užlipęs, atrada vėl ryką, mėlynu vandenėliu papildytą. Tą išgėręs, vėl grįžta prė karda. Valioja jau pakelt, ale nevalioja panešt. Vėl a[u]kšty da lipdams, atrada trečią ryką, žalia vandenėlia pilną. Tą išgėręs, skubinos prė karda, ir dabar, lengvai pakėlęs, galėja su juo ir mastieguot, kai norėja, tokia buva jo syla. Kardą prisijuosęs, vėl lipa an kalna. Ale smaka nerada: buva jau ryte anksti išlėkęs. Vislab apvaikštinėjęs, atrada čia moteriškę an kalna. Ta jam visą labą išdavadyja:
– Tas smaks yra buvęs smarka[u]ninks, kurs daug žmonių, gyvs būdams, nužavina, ale sava atlyginima nesula[u]ki. Dabar ir numiręs netur pakajaus, bet kasnakt daug vyrams šio vieto galvas nukert. Eikš, parodysiu, kiek tę gul negyvų!
Ir nusivedus į daubą, parodi didią krūvą lavonų, o šalia galvų daugybę.
– Jei kas tam smakui galvą nukert, tai potam pakajus. O kas jo krauju negyvųjų kaklą aptep, tas matys visus visus vėl atgyjant. Ir mana vergysti tad galą ga[u]tų, nės ir mane da ja[u]ną pasigriebęs an šio kalna atsineši, o dabar mat jau pasenau! Ale matau tave jį valiosiant, nės prė tava šalies smarkusis kardas kyba, kurs smakui galvą nukirs. Dabar pasislėpęs ilsėkis. Jam reikiant parlėkti, tave jau pribudysiu, karia[u]k tada drąsiai, ir Dievs su tavim!
Tai pasakius, parodi jam vietą ilsėtis ir ėja prė sava darba. Prieš vakarą greit atbėgus jį pabudina, o jis atsikėlęs išgirda smaką atūžiant, ir, tam an žemes vos nusile[i]dus ir nepasidabojant, greit prišokęs tuo didžiuoju kardu vienu kirčiu jo galvą nukirta, kad kraujas srovėms vis bėga. Šiltu da krauju negyvųjų sprandus aptepi, ir tie visi atgiję jam dėkavoja už išvalnyjimą. Ir jo brolis tarp tų atsirada. Potam abudu pilnu džiaugsma no kalna grįža prė abiejų moteriškes. O ta, du vyru sula[u]kus, nemenk išsiganda, padūmodama, kieno dabar būsianti. Galia[u] su geru sutikę, paliepi moteriškei tamsõ repuką mest: kurį tuo tropys, tas galįs jos vyrs būt. Teip ir padari. Viens pasilika prė tos moteriškes, o antrasis, grįždams į sava tėviškę, kitą pačią sau pasiieškoja. Rasi ir šiandie da gyvi.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: K. Jurkšaičio pastaba: girdėta Tilžėje apie 1868 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 2
Litauische Märchen und Erzählungen : aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat ; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 37
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 160-162, Nr. 37
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal