Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5908&FId=8704&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kartą a[u]gina tėvs tris sūnus. Senia[u]siudu dėjos didiai kytrūs ėsą, o ja[u]nia[u]sioja akylumą nieks nenorėja išpažint, visi jį laiki per paiką, ale jis todė nieka nesirūpina.
Senia[u]sias kuriądie sava tėvams pradėja kalbėt apie lekiantį laivą, kurį jis eisiąs girio budavot. Motyna sava vaikui pilną kaselę prikiša, tėvs jam sudėja visokių rykų, tei jis, žaką prisikimšęs, išdemži į girią.
Tę an kelma pasisėdęs, pasidėja valgyt. Ir beatkūprinąs sens ubagėlis. Tas prisimalonėjęs praši duonas kąsnelį, kadang tei labai išalkęs ėsąs. Šitas jam nieka nedavi, bet pradėja an valkūnų bartis ir durnuot. Ubagėlis lyg pabūgęs paėja, da sakydams:
– Tava darbas nepasiseks!
Kelias dienas dirbęs ir sukirptus medžius į žaką susikrovęs, vakare namo paėja. O ką rada antrą rytą žake? Vienas medines dipkas*! Antrasis brolis, jį išjuokdams, saki:
– Ką tas padirbs! Aš rytõ eisiu laivą budavot.
Ale jam tei nusitika, kai pirmajam. Ir trečiasis sakės eisiąs budavot, o visi jį išjuoki:
– Ką tu nori pamistravoti, jei senesniemsiem dviem nepasiseki?
Nė motyna jam kašelę prikiša, nė tėvs rykų davi, turėja išvožt be nieka. Į girią nuėjęs, pasisėda an kelma, apdūmodams, kai reiktų darbą pradėt. Vėl atėja senasis ubagėlis, davės vislab išpasakot, kaip ir ko jis atėjęs, ir pasižadėja jam gelbėsiąs. O ja[u]nia[u]siam ryte pabudus, laivas čia stovėja – gatavs, tik reikėja įsisėst ir kelia[u]t. Kai jis įsisėda, tai vislab nusidavi, ką jis tik pamislyja. Jei jis pamislyja: „Kilsiu į orą“, – ir kilo, „leisiuos žemy“, – ir le[i]dos, „kelia[u]siu tę“, – ir keliava. O tam laive atrada ir pinigų, ir maista, niekadų niekadai nesusičėraujančia. Dabar jis galėja po svietą lakiot, kaip ir kur tik norėja, ir keliava, žemę apžiūrėdams.
Belėkdams tuojau pamati a[u]ksa kūgį an žemes begulint ir nusile[i]dęs tą pasiėmi. Galelį toliau – ir a[u]ksa reples, o toliau – ir da a[u]ksa skriestuvą, ir tuodu jis nusile[i]dęs paėmi. Potam, galą pažemiu lėkęs, užmati vyrą, kurs prė kožnas kojas po medį prisirišęs keliu bėga kai drūts. Jis kla[u]si:
– O kodė tei bėgi?
Ans atsiliepi:
– Bėga iš liusta, ir idant ne per toli, o ir ne per greitai bėgč, prė kojų po medį prisirišau.
– Eikš pas mane! Kelia[u]sva po svietą, vienam per ilgu.
Ans ir paklusa. Po valandos pamati vyrą an beržą pasisėdus ir tą begra[u]žiant.
– O ką tu čia veiki? – pakla[u]si jį abudu.
– Mažumą išalkęs, užsikandu mat! Kelis beržus priešpiečiams sukramčiau.
– Eikš su manim, geresnį valgį duosiu, – saki jaunia[u]sias.
Ir tas paklusa. Toliau palėkę, pamati vyrą prė ežera prisigulus, o bematant ežerą senkant.
– O ką tu čia veiki?
– Je! Ištroškęs būdams, mažumėlį atsigeriu, o to ežera mã nelabai užteks, reiks ir kita da ieškotis.
– Eikš su manim!
Ir tas vėl paklusa. Tei nuolatai jis paėmi į sava laivą vyrą, kurs pasistojęs per šimtą mylių an uoda mieryja; antrą, kurs, prė žemes ausį pridėjęs, klausės a[u]gančias žolės treškėjima; trečią, kurs nykštį į burną įsikišęs laiki, idant, jam tą ištra[u]kus, nepradėtų šaltis rastis. Tie visi keliava į svietą ir apsistoja prė miesta, kuriam karalius gyvena. Tas iššaukdina, kas jo dukterį norįs ga[u]t į pačias, turįs tris sunkius darbus, karaliaus užduotus, atlikti. Tai girdėdams, ja[u]nia[u]sis padūmoja sau ją laimėti ir kla[u]si sava draugų, ar jie nepsimtų jam prė to darba pagelbėt.
– Ir mielai, – visi atsiliepi.
– Tai mã džiaugsmas tai girdint.
Tuojau pas karalių nuėjęs, pasižadėja darbus išpildyt, kurius norįs.
Pirmia[u] karalius uždavi su jo bėgikais lenkty bėgt. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs. An rytojaus karaliaus bėgūnai čia. Šitas pasiunti sava bėgūną, o tas vėl sava sunkius medžius prė kojų prisirišęs atein. Visi jį kla[u]si, kam tie balkiai. Atsiliep:
– Je, mã tei patink!
Ale kai pradėja bėgt, šis su balkiais, visus pralenkęs, kai kūlys nusirita, ve[i]k jau jo neprimate. Ilgą valandą truka, kol karaliaus bėgūnai, mierį aplenkę, beparbėgą pasirodi. Su vienu sykiu pradėja kalbėt, šio bėgūno su medžiais nesą tarp anų. O tei ir buva. Tas, visiems už akių užbėgęs, pamislyja: „Kam tei skubysiuos, mažumėlį pasimiegosiu“, – o kelmą po galvos pasidėjęs, primiga. Ale ans stebuklingasis strielčius užtiesęs jam pokšt tą kelmą iš po galvos pašovi, tei kad jis iš miega pašokęs ir apsidairęs tik da pirmia[u]sias parbėga ir visus apibėga.
Per antrą darbą uždavi karalius pasakyt, ką du šimtu mylių atstu ėsąs ziegorius muša ir roda.
– Tai, mã rodos, tik menks da[i]kts!
Jis, pasivadinęs sava draugu du, gerai įmokina, ką reik daryt. Viens mati, antras girdėja ir jam tylomis pašnibždėja. Taigi ja[u]nia[u]siasis karaliui drąsiai pasaki:
– Tai mã dyvai. Ziegorius ant 10 roda, ale 12 muši.
O buva tiesa, tei karalius sukalbėjęs buva.
Per trečią darbą uždavi jam visą maista zopostą, pily esantį, į vieną naktį suvalgyt.
– Ale tai lengvas darbelis, daugiau nieka, tik valgyt. Ale kokį draugą pasimt bus valia arba nors tarną?
–Valia, valia! – atsiliepi karalius.
Dabar jis, pasėmęs beržų graužėją per tarną, kitus per draugus, įėja į valgių kamarą, o karalius pats užrakina ir sargą pastati, idant nė kokia klasta nesirastų.
Jiems įėjus, pradėja besotis kalbėti:
– Dabar skubykitės prisivalgyt pirm mane, kad aš pradėsiu, tai nė kaulelis neliks.
O tei jis ir padari, ir bliūdus suvalgi, kad nė šaps nelika, visiems an dyva.
Trys darbai buva jau atlikti, ale karalius nenorėja dukterį tokiam svieta valkūnui duot: kaži kas jam buva įkalbėjęs, ir da ketvirtą darbą uždavi, būtent visą kelnorę vyna per naktį išgert.
– Tai juk da lengviau, – saki šis, – ne kai valgyt.
Kelnorė ėsant, bemierinis ragina kožną pirm jo gert, kiek valiojąs, potam jis nepaliksiąs, kad sykį preisiąs. Visi gėri ik plyštant, potam ežerus išmaukiąsis kai pradėja, nieks nelika, beržgraužis da ir plėčkas be[i] bosus su visais pakojais suglamži.
Kelnorę atrada karalius ryte kai iššluotą. Ale sava dukterį nenorėja duot. Daugiau darbų užduot nežinodams, sudūmi tą vyrą nužudyt ir, vakare juos visus su klasta įvedęs į svetlyčią, ėmęs ir užrakina. Tiems čia besiliustavojant, pradėja asla be gala šilt. Viens ir kits kojas kilnoja, ale kožnas tylėja, kol padai degt pradėja. Dūmoja šiaĩ, dūmoja teĩ, kas čia būtų. O mat karalius po geležine asla buva ugnį pakurdinęs, juos gyvus iškepti tykodams. Kai jie tai numani, karštį iš aslas kylant, tuojau ans sava nykštį iš burnos ištra[u]ki, ir pradėja šalt, kad cypi, nė viens neprivali degt.
Antrą rytą karalius atsirakinęs pažiūrės, ar visi jau suspirgę, ale nosį įkišęs ir nušąla. Tai buva jo koravoni. Dabar galia[u] pabūgęs sava dukterį išle[i]da už to ateivia, o tas linksmai irgi giliukingai gyvena. Rasi da ir šiandie gyvs.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Jurkšaičio pastaba: girdėta Tilžėje apie 1868 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 168-171, Nr. 41
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 41
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 6
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės ar mitinės-istorinės? L. Saukos pastaba: d i p k a s – orig. skl., Bs. skl. klumpes

Spausdinti

Atgal