Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5914&FId=8713&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Pirm ilgų čėsų buva karalius. Tas turėja tik vienturtę dukterį. O tą nė vienam kitam nenorėja duot į pačias, kai tik tam, kurs tris sunkius darbus atliks, o kad tas ir būt prasčia[u]sias ubagėlis. Daug bandi, nė viens ništesėja.
Netoli gyvena prastas žmogelis, turėdams tris sūnus. Senia[u]sias, kytria[u]sias saki:
– Aš eisiu princesę laimėt.
Beidams sutika seną ubagėlį, o tam nė „labs ryts“ nesaki. Tas jį kla[u]sinėja:
– Kur tei skubinies, sūnau?
– Kas tau rūp! – suniurnėja jis, toly eidams. Senasis pasakęs:
– Tava žygis bus be reikala! – ir paėja.
O tei ir nusidavi. Senia[u]sias, kytria[u]sias sugrįža nieka ništaisęs.
Antrasis, kytrasis dabar gi sakės eisiąs ir tikrai karaliaus dukterį ga[u]siąs. Ale jam teip ėja kai pirmajam.
Trečiasis, paikia[u]sias kalbėja:
– Jei senia[u]siudu ėja, ir aš nueisiu, rasi mã pasiseks.
– Ką tu nori, kytriemsiems nesiklojus*?!
Nieka nekla[u]sdams, ėja pas karalių. Ir besutinkąs vėl tą senąjį ubagėlį (o tai buva pats Dievs, per žmones einąs jų darbus mėgintie). Tai jis, kai puolas, paklaną padari ir, kepurę nusimdams, velyja labą rytą. Senasis pasidėkavojęs kla[u]sinėja, kur einąs. Jaunia[u]sias jam visą sava širdį parodi ir nieka niužtylėja. Ubagėlis jam įdavi švilpynę, sakydams:
– Šiandie ga[u]si šimtą zuikučių ganyt, tai tik pašvilpk, tai jie klausys.
Anot ano kalbos ir nusidavi. Pas karalių nuėjus, buva jo pirmasis žodis:
– Kur yr duktė? Norėč ją matyt, ar ji mã ir patiktų.
Ją pamatęs, saki:
– Patinka! Jos dė noriu tus tris darbus atlikti.
Karalius jam tą dieną uždavi šimtą zuikučių ganyt. Išnešus an lauka ir pale[i]dus, į visas šalis išbėgioja, nė kojas nebuva matyt. Paikasis sūnus jiems davi valią, ale, visiems paėjus, norėja matyt, bo tie ir klausys. Pašvilpi, o zuikučiai kai žaibs ir čia. Perskaitęs nė viena nepasigeda.
– Tai vėl bėkit, pasiganykit, kad reiks, pašvilpsiu! – prisaki tam šimtui.
Nežinau, kas tai užmatęs, karaliui ir praneš. O tas pabūgęs siunčia sava moteriškę, kad vieną zuikutį iš to skaitliaus iškaulytų. Ta, pasirėdžius kai sena boba, atslimpina pas jį ir galia[u] da kla[u]si, ar nenorįs jai tik vienintelį zuikį duot, ji to labai privalanti. Jis atsiliepi:
– Nė pirktinai ir nė dovanai tau duot negaliu, ne mana.
Ale ta netle[i]sdama kaulyja ir kaulyja:
– Vieną juk galėtum duot!
Supratęs, kas per viena ta ėsanti, sakės galia[u] tik duosiąs zuikutį, jei jį smagiai pabučiuosianti. Gynės, gynės, ale matydama, kad jau kitai neeiną, šmakšt pabučiava. Zuikutį į kašelę įlaminus, linksma paėja, nes mislyjos paikutį prigavus. Tas nula[u]ki, kol ji visa[i] arti prė namų jau buva, ir, išėmęs švilpynę, sušvilpi. Kai tik sušvilpi, tai zuikutis dunkst į antvožą, drykt iš kašeles, kalit pas sava poną. Karalieni pasilika besidairanti, zuikia gloda!
Vakare parginęs, paikutis kai vyrs sava šimtą zuikučių atidavi karaliui. Tas jį pavadina an rytojaus. Jam ten beinant, vėl atėja senasis ubagėlis, tas jam padavi triūbą arklius sutriūbyt.
Tądie karalius jam uždavi šimtą arklių paganyt ir vakare į staldą suvaryt. Pale[i]dus an lauka, arkliai į visas šalis išlakioja, nė viens nebuva mislyjęs tus suvajot. Po valandos ir tuos pabandi sutriūbyt, o visi subėgę jį apstoja. Karalius vėl siunti sava moteriškę arklį iškaulyt, ale ta nėja, sakės arklia bijanti, pats vely eitų. Karalius, pasirėdęs, idant jo nepažintų, demži pas ja[u]nąjį vyrą an lauka ir kla[u]sinėja, ar neturįs arklį parduot.
– An pardavima neturiu, – atsaki šits.
Ar negalįs pažyčyt?
– Ir tai ne.
Ar nenorįs dovanot?
– Jei labai, galėčiau vieną dovanot, ale tik tad, jei sava asilui, uodegą pakylėjęs, užpakalį pabučiuoji.
Karalius kraipi šiai, kraipi tei zūbus – nieks negelbėja, turėja asilėlia pauodegėlę bučiuot, šiai nebūtų arklį išgavęs. O išgavęs linksmas an arklia užsisėda ir parjojęs stalde uždari, padūmodams: „Šiandien jį tikrai prigavau, viena arklia jis vakare neturės“. Bet ja[u]nia[u]sias sūnus, nežinodams karalių jau seniai namie ėsant, sutriūbyja, kai arklys jau valandėlę stalde buva buvęs. O triūbyjant išgirdęs, kai šoka prieš duris, tai durys tik tvokst atsivėri, ir karalius, an to trinkia prė langelia pribėgęs, tik uodegos galelį temati švytuojant. Vakare šits pargini visus arklius ir suvari į staldą.
Trečią dieną liepi karalius pilną žaką primeluot, ik sakysiąs „užriškit“. Šits, burną į žaką įkišęs, melava ir svilina vis kai drūts, o vis pasilika žaks tuščias: melai juk nė pelų vertybę netur. Tai jis pasimislyjęs žaką su tiesa pripildyt ir pradėja kalbėt, kai jis zuikius ganęs, tai atėjusi karalieni pirkt, ale jis nedavęs, pirm neng jį bučiavus. Karalius didį juoką gavęs, iš sava moteriškes iškadas besidžiaugi. Dabar šits pradėja toliau pranešt, kai arklius ganęs, tai pats karalius arklia atėjęs, ale jis nedavęs, pirm neng ans asilą...
– Tik užriškit žaką, jau pilns! – sušuka karalius, jam da niškalbėjus.
Tei paikutis princesę laimėja kai mučę.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 177-179, Nr. 47
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 47
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 12
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. K. Jurkšaičio pastaba: girdėta Tilžėje apie 1868 m. L. Saukos pastaba: nesiklojus – orig. skl., Bs. skl. nesidėjus

Spausdinti

Atgal