ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=600&FId=1415&back=home

PAVADINIMAS: 1860 m. Kernavė V. Sirokomlės kelionės dienoraštyje

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas

TEKSTINIS TURINYS:
Visada Vilniuje pradėdami savo išvykas, iš eilės aplankykime dar vieną buvusią Lietuvos sostinę, seniausią, dar priešgedimininę Kernavę, miestą (jei tikėtumėme kronikininkais), stovintį jau 800 metų, kur buvo apskelbiami Lietuvos valdovai, kur gyveno Kerniaus duktė Pajauta, kur Jogailos laikais, tebegarbindamas savo dievus, pasislėpė paskutinis Lietuvos Krivių Krivaitis, – vienu žodžiu, Kernavę, kurią gaubia praeities legendų rūkas, mums atrodantis toks neapsakomai žavus.
Ir visa tai yra ne toliau kaip už šešeto mylių nuo Vilniaus – tik viena diena kelionės pėsčiomis! (...).
Graži Neris, kuri čia daro vingį, nuostabus žalias lygus slėnys, kur, pasak padavimo, Narimantas 1279 m., surinkęs savo brolius Daumantą, Alšį, Giedrių ir Traidenį, pasidalijo valdžią visoje Lietuvoje ir kur, matyt, vykdavo religinės tautinės lietuvių sueigos. Liaudis tebesieja šį slėnį su gražuolės Pajautos vardu.
Ant vieno piliakalnio pastatyta Kernavės klebonija. Pylimo likučiai ir padavimai – tai viskas, kas byloja apie šios vietos buvusią didybę. Klebono vištidės, tvarto ir kluono vietoje įsivaizduojame bastionus, šventoves, didžiųjų kunigaikščių menes. Senovės pilis, kaip paprastai to meto Lietuvoje, tikriausiai buvo medinė, todėl netgi jokia plyta neparodo tiksliai jos vietos.
O klebonija – kaip ir visos kuklios mūsų klebonijos. Žemas stogas, maži langai, prieangis su suolais, trys ar keturi kambarėliai, doras, nuoširdus kunigas klebonas, kuris jus maloniai pasveikins, pakvies pietų ir su senlenkišku svetingumu ir apylinkes aprodys, ir ką žino iš dokumentų bei žmonių padavimų noriai papasakos.
Bet, deja, vietovė jau greitosiomis apžiūrėta. Bažnyčios aktų nedaug – klebonas neseniai čia gyvena, o čia gyvenę lietuviai per karus ir marus seniai iš Kernavės išbėgioję. Įsikūrę čia žmonės svetimi, ateiviai iš Rusios, iš tolimesnių Lietuvos vietų, iš Mozūrijos, net iš Švedijos, po karų pasilikę kareiviai. Neieškok čia Jukščionių, Meškonių, Mankūnų, kurių protėvius, kaip pažymėta dovanojimo raštuose, Žygimantas Senasis užrašė klebonijai.
Tiek nedaug likę Kernavėje senovės paminklų ir prisiminimų, jog norom nenorom turi kalbėti tamsiai praeičiai maldą, kurią namuose sudėjai ir širdyje atsivežei, tikėdamasis sukalbėti bent jau griuvėsiuose, nes jie labiau žadina jausmus.
Apžiūrinėdami klebono ūkį, tiek tesužinojome, kad senoji klebonija stovėjo ant tos pačios kalvos, tik arčiau prie Neries, o jos fasadas buvo atsuktas ne į bažnyčią, bet į upės pakrantę. Nuostabų vaizdą regėdavo klebonai pro savo langus – čia pat upė, Pilies ir Šventasis kalnas. Kodėl šis vaizdas neįkvėpė jiems daugiau meilės šiai žemei, didesnio noro sužinoti ir užrašyti knygoje dar gyvas vietinių žmonių, kurių protėviais kovojo Gedimino pulkuose, aukojo Krivių Krivaičiui, tradicijas? (...).

FIKSUOTOJAS: Liudvikas Vladislavas Kondratovičius

FIKSAVIMO METAI: 1860

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 145–146

©: Išleidimas Leidykla „Mokslas“

©: Vertimas Jūratė Kiaupienė Leidykla „Mokslas“

Spausdinti

Atgal