ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6020&FId=8821&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo karalius. Jis turėjo sūnų ir dukterį. Ale jie gyveno vidury girių ir už vandenių, jie niekad svieto nematė. Kai užaugo tie sūnus ir duktė, tai jie ėjo per girias svieto ieškot. Tai jie išeina iš girios. Sako jisai:
– Seserie mano, ar tu matai tą žiburį, kur aš matau?
– Matau ir aš.
Dabar brolis int seserį sako:
– Aisiu arčiau pažiūrėt, kas tę gyvena. – O seserį paliko vidury lauko, sako: – Sėsk po šituo medžiu, o aš aisiu, šoblę išsitraukęs, artyn pažiūrėt.
Priėjo artyn, žiūri, kad devyni žmogžudžiai* vakarienę* valgo. Jisai su šoble barkštelė in duris. Siuntė tas vyriausias žmogžudis, sako:
– Aikit pažiūrėt, kas čion beldžia.
Vienas išeina per duris, o tas karaliūnaitis ėmė ir nukirto tą žmogžudį. Nesulaukia kiti to ateinant – aina pažiūrėt, kur jisai yra, tik liko tas vyriausias žmogžudis. Išeina, tai nukirto karaliūnaitis ir tuos, kiek tik jų tę buvo. Sako tas vyriausias:
– Kas čion, kad neateina mano šeimyna?
Išeina. O to karaliūnaičio šoblė no kraujų užrūdėjus, tai kirto tą vyriausią ir nenukirto, tik inkirto in šoną kaklo. Tai inteina tas karaliūnaitis in vidurį pažiūrėt: devyni pakajai, devynios lovos, devyni stalai, devynios šakutės* ir šaukštai devyni ir peiliai devyni. Išvaikščiojo visus pakajus – kad nieko nėra, nė gyvos dūšios. Pašaukė savo seserį:
– Aik šę, sesuo mano, čia mudu gyvensim.
Tuos žmogžudžius sukavojo in skiepą visus, o tą vyriausią an viršaus paguldė.
O karaliūnaitis išėjo in girias an medžioklės* . Jisai pagavo levą ir parsinešė į namus. Davė pastatyt žvėrinčių ir inleido tą levą. Paskui vėl išėjo in girią – pagauna mešką. Aina toliau – pagauna šerną. Parsiveda namo ir suleido in žvėrintį. Ir sako in seserį:
– Sesuo, duok man užkąst, ba aš parvedžiau iš girios porą žvėrių: mešką, šerną.
Paskui sako:
– Sesuo mano, aš aisiu vėl in girią, mažu pagausiu greičiausias žvėris.
Pagauna lapę ir zuikį, parveda in namus pas seserį.
O kai jis ėjo in girią, tai intėjo in tą sklepą sesuo. Ir šneka tas žmogžudis, katras pusgyvis liko, sako:
– Panele, pasveikyk mane, aš tau duosiu pinigų, tave visą pinigais apipilsiu.
Sako pana in jį:
– Ale kur aš rasiu tokias liekarstvas dėl tavę?
Sako tas žmogžudis:
– Nueik in devintą pakajų. Rasi rykštę, ir po slenksčiu akmuo. Tai su tąj rykšte mostelk. Atsidarys akmuo, tai rasi devynias plėčkutes liekarstvų dėl manę, rasi gyvo seno jauno sveiko gražaus greito drūto vandens. Tai tu man užtepsi tą šoną kaklo gyvu sveiku vandeniu – užgis mano sopulys. Tai tada patepsi mane jaunu gražum vandeniu – būsiu jaunas ir gražus. Tai tada mudu ženysimės. Ale brolį turi trotyt.
– Ale kaip mudu savo brolį trotysim?
Sako:
– Kai jis pareis iš girios, kai prašys pas tave valgyt arba gert, tai tada sakyk: „Broli, ar tu nutrauktum, kad aš tau dešimts šilkų dvilinkai užpakaly pirštus suriščia?“ Paskui šauk mane.
Teip ir padarė ta pana, kaip žmogžudis jai paliepė. Parėjo brolis namo, parvedė lapę ir zuikį ir inleido in žvėrintį. Paskui sako int seserį:
– Sesuo, duok man, užkąst.
Sako sesuo:
– Sėsk, brolau, in krėslą, te tau užkąst. – Paskui sako in brolį: –Brolau mano, ar tu nutrauktum, kad aš tau dešimts šilkų dvilinkai užpakaly rankas suriščia?
Sako brolis:
– Na, surišk, – mislyjo, kad sesuo štukavojo.
Ėmė jam surišo pirštus užpakaly.
– Dabar, – sako, – trauk, broli mano.
Traukė brolis – nenutraukė tų šilkų. Šaukia sesuo savo prietelių:
– Aik šę pas mane, trotysiu brolį už tave.
Atėjo jos prietelius ir brolį norėjo trotyt. Sako brolis:
– Palaukit, duokit man pas savo žvėris nueit atsisveikyt.
Nuėjo brolis atsisveikyt žvėrių. Uždūdavo žvėrimi pro verksmus. Sako lapė ir zuikys:
– Kodėl mūs karaliūnaitis tep žėlabnai dūduoja?
O tasai levas ir šernas sako:
– Pulkim ir atleiskim jam rankas!
Pripuolė levas, nutraukė jam tuos šilkus. Teip šernas puolėsi in tą žmogžudį skersa galva. Nusigando žmogžudis, kad toks žvėris an žmogaus puolasi, – ėmė jo iš rankų šoblė išpuolė. Tasai karaliūnaitis paėmė šoblę ir nukirto žmogžudį. Paskui sako int seserį:
– Sesuo mano, aš tave laikiau už savo seserį. Mudu vaikščiojom po tokias girias, per tokius ėjom vandenis, ir aš tave vis vedžiausi, kur aš ėjau, ir tave niekur nepalikau. O dabar tu man tokia pasidarei neprietelka!
Tai dabar jisai davė tokį lencūgą nukalt ir nupirko katilą kaip no dešimts šėpelių ir savo seserį savo pakajuj davė prieg sienai prikalt, perjuosė lencūgu ir tą katilą padėjo, ir davė visur langus uždaryt ir tą pakajų dūmų prirūkyt. Dabar pasakė:
– Sesuo, kaip tu šitą katilą ašarų priverksi ir šitą lencūgą sudilysi, tai tada mano būsi sesuo, o aš žinosiu, kad tavo ėsu brolis.
O jisai pasiėmė savo visas žvėris, susikabino su aukso lencūgu.
Vieną sykį* karaliūnaitis ėjo an marių. Prieina arčiau prie marių – kad atvažiuoja akrentas ir tam akrente yra karaliūnaitienė, iš kitų žemių parvažiuoja iš svečių. Stovi vežimas* krašte, ir kurmonas laukia karaliūnaitienės parvažiuojant. Išėjo karaliūnaitienė iš akrento, intsėdo in karietą. Važiavo per tiltą – patinka tris smakus laukiant, ir jų neleidžia. Vienas smakas sako:
– Kad tu man pasižadėsi, pana, tai mes jumi praleisim.
O tasai karaliūnaitis su savo žvėrimi stovi palei tą tiltą. Ėmė pripuolė, visiem trimi tiem smakam liežuvius ištraukė, susidė pas save in tarbą, užsikabino an pečių ir ėjo su tais, katrie važiavo. Pasakė in tą paną tasai karaliūnaitis, kad
– Tu man pasižadėsi: tai aš tave išgelbėjau.
Toj pana sako:
– Pasižadu. Sėsk in mano kočią, žvėris pririšk prie kočio ir veskis.
Paskui tasai karaliūnaitis užmigo karietoj. Ėmė tas kurmonas susišnekėjo, sako:
– Kad tu parvažiavus nesakysi, kad aš tave išgelbėjau no tų smakų, ir kad tu man nepasižadi, tai aš tave nutrotysiu.
Ji pasakė:
– Ale kaip aš tau pasižadėsiu, kad šitas karaliūnaitis mane išgelbėjo!
Tai jisai pasakė:
– Mes jį nukirskim ir išmeskim iš karietos ir tais žvėris paleiskim ir važiuokim namo int savo dvarą.
Teip jiedu ir padaro ir parvažiavo namo. Patinka karalius ir karalienė, klausia:
– Na, kaip jumiem ėjosi svetimoj žemė? Ką jūs girdėjot?
Sako duktė:
– Ak, nelaimė* an kelio mumiem pasitropino. Patikom tris smakus, užkirto mumiem kelią. Tai ėmė mano kurmonas juos atginė no manęs, tai aš jam pasižadėjau.
Sako karalius ir karalienė:
– Na, kad jis ir biednas, ale kad jis atginė, o tu kad jau pasižadėjai, ir aik.
Buvo suvažiavimas karalių an veselijos.
O tas karaliūnaitis liko, kur jį nutrotyjo. Tai zuikys ir lapė bėgo in tuos namus, kur yra ta sesuo, su lencūgu perjuosta. Nuėjo in tą devintą pakajų, rado rykštę ir po slenksčiu akmeną. Mostelė – atsidarė akmuo. Rado devynias plėčkutes liekarstų, gyvo jauno seno sveiko drūto sveiko gražaus greito vandenio. Atnešė ir patepė karaliūnaitį gyvu sveiku vandeniu – atsikėlė, šneka:
– A, tai, – sako, – gardžiai miegojau.
Levas sako:
– Ale pažiūrėk, kur tu atsigulei, o kur atsikėlei. Pirma tu gulėjai koče, o dabar an pievos šalia vieškelio.
Sako karaliūnaitis:
– Tai dabar, žvėrys mano, aisim in tą dvarą, kur toj mano karaliūnaitienė.
Nueina in tą dvarą – kad jau rengėsi in šliūbą važiuot. Karaliūnaitienė su tuo kurmonu šneka. Ir keli* karaliai sako:
– Už tokio biedno aina tokia bagota karaliūnaitienė!
O kiti klausydami sako:
– Kur ji neis, kad ją išgelbėjo no smerties!
O tasai karaliūnaitis atsivedė su savo žvėrimi, klauso, kaip jie šneka. Ale jisai sako:
– Vajauni karaliai, kad jisai išgelbė, tegul ženklus parodo.
O ponai sako:
– Kokius ženklus ims no smakų?
Tai jis išėmė tuos liežuvius ir ištiesė per stalą, sako:
– Koksai ženklas no smakų? Kas ją gelbėjo, tai tas ženklus turi, o kas negelbė, nė ženklų neturi. Žiūrėkit, kokį ženklą gali no smako imtie.
Tai pamatė visi karaliai, kad tai taisybė, kad tai jis atgynė no smakų. Pašaukė tą kurmoną, katras buvo pasirengęs su karaliūnaitienė in šliūbą važiuot, pasakė:
– Traukis šalin no jos: atėjo mylimasai, katras nog smerties išgelbėjo!
O tas iš tos sermatos persišovė, an dvaro išėjęs. O tas karaliūnaitis važiavo apsišliūbavot ir tam pačiam krėsle sėdė su karalium ir tam pačiam stale gėrė ir valgė.
– Tai dabar tu mano esi žentas ir turi mano dukterį sau už prysiegą. Te tau pusę mano turtų* ir gyvenk tep kai aš.

PATEIKĖJAS: Ieva Baugutė

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raželiai, k., Rokų sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 232-237, Nr. 101
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 101
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 161-165
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 14-18
Stebuklingas žodis: lietuvių liaudies pasakos / parengė Kostas Aleksynas; melodijas parengė Zofija Puteikienė. Kaunas: Šviesa, 1985.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: žmogžudžiai – orig. razbainykai vakarienę – orig. večeriją devynios šakutės – orig. devyni videlciai medžioklės – orig. paliavonės sykį – orig. rozą vežimas – orig. padvada nelaimė – orig. nečėstis keli – orig. išn. (vokiškai) Pasakotoja: visi turtų – orig. majontko

Spausdinti

Atgal