ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6024&FId=8824&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo pūstelnykas girioj, ir jisai gyveno urve, jis jokį gyvenimą neturėjo an viršaus. Ir pas jį atėjo aniuolas. Jam liepė apsičystyt, sako:
– Ateis pas tave Dievas šiandie.
Tai jis ėmė išsišlavę savo tą urvą ir išsibarstė žolynais ir laukė Dievo ateinant. Atėjo Dievas už dviejų adynų, Sako:
– Žmogau, ar apsičystinai?
Sako:
– Prašau, Dieve, aikšę in vidų pažiūrėt, kai pas mane gražu yra.
– Ne, – sako, – žmogau, – ar ką tu apsišlavei ir išsibarstei žolynais vidurį? Ale tau reikėjo nueit in bažnyčią prie kunigo išsispaviedot visus savo griekus. Tai dabar tu labai sugriešyjai. Tai turi ait in girią toliau, kur yra malkų prikirsta aktainė, turi prisinešt malkų ir užkurt, o an viršaus turi užlipt ir sudegt.
Tai paskui sudegė, tik liko širdis jo.
Ir an rytojaus aina medinčius* pro tą ugnavietę. Jam tep pakvipo labai, sako jisai:
– Aš vakarą čia vaikščiojau, ir nieko čia nebuvo, ir malkos visos sukrautos buvo, šiande ateinu – kad ugnis būta, ir tep man kvepia.
Jisai ėmė su lazda pažarstė:
– Kas čia tep kvepia man?
Rado širdį, tai jis paėmė parnešė namo. Ir jis turėjo vieną dukterį, tai jis padavė jai, sako:
– Duktė mano, išvirk* man širdį šitą. O aš aisiu in girią, žinau paukščių, tai aš parnešiu. Tai bus man užkandys.
Ta duktė tą širdį verda, ir jai pakvipo. Ėmė paragavo ir suvalgė. Pareina tėvas su paukščiais iš girios ir klausia:
– Duktė mano, kur padėjai širdį?
O ji pasakė:
– Tėvai, spirgiau, pakvipo man, paragavau ir suvalgiau.
Tai pradėjo ją tėvas mušt už tą širdį, sako:
– Kad aš tau parnešiau ir liepiau išvirtie, kam tu ją suvalgei?
Už poros adynų gimė jos sūnus. Iš tos adynos pradėjo jisai šnekėt ir vaikščiot. Sako:
– Tėvai mano, pakinkyk arklius, reik mumiem važiuot int sūdą, ba aš girdžiau, kad atėjo gromata, o jos niekas neperskaito. Tai aš ją išskaitysiu.
Nuvažiavo in sūdą ir rado visus senatas susirinkusias, ir skaito tą gromatą ir nė vienas neperskaito. Sako:
– Leiskit ir šitą vaiką.
Tai jis apsiima išskaityt. Visi tie senatos pradėjo an akių spjaudyt, sako:
– Tiek senatų susirinkę, o nė vienas neišskaito tos gromatos, dabar toks vaikas, vystykluose būdamas, ir jis tokią gromatą išskaitys!..
Tas vaikas išgirdęs sako:
– Tėvai, grįžkim namo, ba aš girdžiu, kad už marių karalius miršta. Tai man reikia skubyt pas jį, aš jį apsiimu išgydyt ir no smerties atpirkt.
Tai jiedu važiavo. Kaip tik išvažiavo už savo vartų, užvažiavo už kalnelio. Žiūri, kad vilkas an kelio guli. Sako tas senis:
– Anūke mano, grįžkim atgal, ba vilkas guli an kelio.
Paėmė tas vaikas iš to tėvo vadeles ir prasuko pro tą vilką ir važiavo. Važiuoja toliau. Žiūri, kad an kryžakelės du žmonės, o vieną negyvą o nuogą kavoja. Dabar tas tėvas sako:
– Tai vei, anūke, žiūrėk, kaip čionai kavoja girtuoklį*, kad jisai dėl savę nė grabo nepasistoravojo.
Ale tas vaikas nieko nesakė, nuvažiavo. Važiuoja toliau, žiūri, kad atlydi poną labai gražiai. Tai sako tėvas:
– Anūke, žiūrėk, kaip tasai gražiai užsipelnė*: atlydi su karūnom, su kryžiais, su liktarnom ir su degančiom žvakėm.
Ale tas vaikas jam nieko nesakė, nuvažiavo. Privažiavo prie marių. Žiūri, kad tas vaikas, kap privažiavo, ir važiuoja per marias viršum vandens. Pradėjo tasai senis rėkt, sako:
– Vaike, tai nuskęsim!
Ale tas vaikas sako:
– Tėvai, lik šioj pusė, o aš vienas aisiu.
Kaip tik ėjo, ir nuėjo viršum vandenio. Nuėjo pas karalių. Žiūri, kad tenai – karalių ir daktarų. Teip jie visi davė jam kelią daeit pas karalių. Jisai, intėjęs in tuos pakajus, žiūri, kad jau karalius baigia mirt. Teip jisai priėjo prie karaliaus, išsiėmė plėčkutę iš po pažastės. Sako:
– Vajaunas karaliau, prašau pakvėpyt šito mano vaisto*.
Kaip tiktai pakvėpino to vaisto, teip tuojaus pradėjo karalius gražiai žiūrėt. Paskui sykį* vėl jam davė pakvėpyt, pradėjo karalius keltis. Trečiu sykiu davė jam pakvėpyt to vaisto, pradėjo karalius, atsikėlė iš numirusių, apsikabino tą mažiuką vaikelį, sako:
– Vaikeli, ką tu nori, tai aš tau duosiu arba visą pinigais apipilsiu.
O jisai pasakė:
– Vajaunas karaliau, nieko daugiau nenoriu, kai tiktai ketvertą šyvokų ir tą kočę, kur jūs važinėjat.
Ir sako karalius:
– Ai, atiduosiu su visa akvata aš tau tą ketvertą šyvokų ir tą kočę, kur aš važinėjau, ir pripilsiu pilną kočę pinigų.
O tas vaikas sako:
– Nenoriu nė tų pinigų, tiktai tuos šyvokus ir tą kočę, kur jūs pažadėjot man.
Važiuoja per marias viršum vandenio. Žiūri tasai diedukas, kad atvažiuoja, ir sako:
– Tai žiūrėkit, mano anūkas vienas pėsčias viršum vandenio ėjo, o čionai su ketvertu šyvokų ir su tokiu kočiu viršum vandenio važiuoja.
Privažiavo prie krašto. Ir an tų marių du žuvinykai žuvauja ir šneka, sako in viens kitą:
– Kad jie važiuotų su tuo ketvertu arklių namo, o mumiem paliktų šitą kumelikę vežtie žuvimi in miestą!
Ale tas vaikas negirdėjo, ale tiktai savo pomiety turi. O tasai senis verkia, sako:
– Vaikeli, mes nor duonos kąsnį nusipirksim.
Ale tas vaikas tėvo neklausė, sako:
– Palikime tiem biedniem žmonimi tą kumelikę nusivežt in miestą žuvis.
Važiuoja namo. Sako vaikas:
– Tėvai, ar nori žinot, kaip tas ponas čia guli, kur pakavojo gražiai? – Jisai su kokia rykščiuke mostelė ir sako: – Tėvai, žiūrėk!
Dabar atsidarė kapas, ir teip mušė dūkas negardus iš tos duobės. Teip sako tas senis:
– Sūnau, uždaryk, ba negaliu žiūrėt.
Važiuoja toliau. Sako tas vaikas:
– Tėvai, ar nori matyt tą nuogalių, kur čion pakavotas?
– Noriu.
Mostelė su rykšte – atsidarė kapas. Žiūri, kad žvakės dega ir aniuolai gieda.
– Matai, – sako, – tėvai, šitam sviete kaip užsitarnauja* gerai, tai gerai ir tenai randa, o kad šlektai, tai šlektai ir tę randa.
Važiuoja. Netoli namų sako vaikas:
– Tėvai, ar nori matyt tą vilką, kur čionai gulėjo?
Sako:
– Noriu.
– Tėvai, – sako, – aik už to kalnelio, in klonį, tenai gulint vilką pamatysi.
Nuėjo in tą klonį. Žiūri, kad skrynia pinigų pilna ir atsivožius. Prisirinko pinigų, prisidėjo in aulas čebatų ir in kepurę ir in antį. Ateina tėvas pas sūnų. Sūnus sako:
– Tėvai, ką tu matei? Argi tu matei vilką?
Sako:
– Vei, vaikyti, skrynia pinigų atsivožius stovi.
– Tėvai, mažu tu ėmei?
– Ėmiau.
Sako vaikelis:
– Nešk padėk, ba bus negerai.
Pradėjo tėvas verkt, sako:
– Sūnau, nor duonos nusipirksim.
Ale sako:
– Tėvai, nešk tik padėt tuos pinigus, kur radai.
Nunešė tėvas tuos pinigus ir padėjo. Dabar sako vaikas:
– Tėvai, važiuosim namo.
Parvažiuoja palei savo kiemą. Žiūri, kad an atšleimo stovi skrynia toj pati su pinigais. Tai dabar tas vaikas sako:
– Tėvai, aikim namo in grinčią, ir duos mumiem valgyt. Kai pavalgysim, tai aisim tada samdyt žmonis ir medžius pirkt ir budavot grinčią. Išsibudavosim triobas gražias, mes negyvensim tokioj sulūžusioj.
Tai paskui samdė žmonis, medžius tašė ir budavojo triobas. Ir jau paskui gyveno gražiai, o tas senis dėkavojo tai dukteriai ir tam sūnui, kad išprovyjo triobas gražias ir arklius ir kočą ir apsirėdyt apsirėdė.

PATEIKĖJAS: Ieva Baugutė

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raželiai, k., Rokų sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 242-246, Nr. 103
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 103
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 170-173
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės (suambrinta). Paaiškinimai: medinčius – orig. strielčius išvirk – orig. išgatavok girtuoklį – orig. pijoką užsipelnė – orig. užsislūžino vaisto – orig. trunko sykį – orig. rozą užsitarnauja – orig. užsislūžyja

Spausdinti

Atgal