Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6398&FId=9201&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienas gaspadorius, turėjo sūnų. Jis sūnų tą leido į mokslą: pirmiau į iškalą, paskui į gimnaziją ir į studentiją, arba universitetą. Tasai studentas turėjo seserį, o jo tėvas gyveno netoli girios.
Vieną sykį studentas su savo seseria išėjo pasivaikštinėt į girią. Bevaikščiojant juodu paklydo. Kada juodu paklydo, tai ėjo ėjo, ale kelio negalėjo rasti. Juodviem beeinant teko pamatyt zuikį. Tasai studentas turėjo drauge muškietą. Jis paėmė ant akies ir jau norėjo šaut, ale zuikis atsiliepė, sako:
– Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir jis jį nešovė ir ėmė drauge. Tolyn eidami jie pamatė lapę. Studentas ėmęs muškietą ir jau norėjo šaut ją, ale ji sakė:
– Nešauk mane, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir jis ją nešovė, tik ėmė drauge. Paskui, kada juodu ėjo toliaus, pamatė vilką ir norėjo šaut. Vilkas sakė:
– Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Jis nešovė, ale ėmė drauge. Toliaus jiems beeinant susitikt teko mešką. Studentas ir tą pamatęs norėjo šaut, ale meška sakė:
– Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Jis jos nešovė, ėmė drauge. Jiems da tolyn beeinant pasirodė levas. Studentas norėjo šaut, ale levas sakė:
– Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir jį jis ėmė drauge. Pakelėje, da toliaus eidami, susitiko milžiną. Studentas pamatęs jį norėjo šaut, ale milžinas sakė:
– Nešauk, aš tau būsiu ant pagelbos.
Ir tą ėmė drauge.
Toliaus juodu beeidami pamatė tankumynuos tokią trobelę, ir toj troboj – žiburys. Jie, įėję į tą trobelę, rado seną bobutę. Klausė:
– Ar mes galėtumėm čion pergulėt, ar ne?
– Dėl manęs, – sakė bobutė, – galėtumėt, ale aš turiu šešis sūnus, ir visi jie žmogžudžiai.
Tada jis sakė:
– Jau mes labai pailsę – tik gulėsim...
Toj bobutė įleido juos į tokią stubelę ir pakavojo.
Neilgai trukus parėjo tie žmogžudžiai. Vidun įėję tuojaus sakė:
– Čia yra koks norints žmogus.
Ale ji sakė:
– Nėra.
Ir jie paskui, pakabinę peilius, pavalgė ir atsigulė. Jiems bemiegant tas studentas atsikėlė, paėmė didžiausį peilį ir papjovė tuos visus žmogžudžius ir tą bobutę. Paskui juodu pasilikę pradėjo ten gyvent.
Ale vieną sykį studentas išėjo į girią ant medžioklės, o sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Kaip tik ji įkišo, tai vienas da pusgyvis žmogžudis jai tik čiupt už kojos ir laiko.
– Jei nori, kad aš tave paleisčiau, nueik, – sako, – pas langą ir atnešk stiklinaitę.
Ji atnešė ir padavė jam. Jis biskį gėrė ir davė kitiems žmogžudžiams – patepė kaklus, ir jie tuojaus sveiki. Paskui jie klausė, kas juos papjovė. Ji sakė, kad jos brolis. Tuo tarpu ir brolis parėjo medžiojęs. Jie jį pagriebė, surišo – jau jį žudys. O jis, surištas būdams, sušuko, ir visi žvėrys – vieni per langus, kiti per duris – įbėgo į stubą ir sudraskė visus tuos žmogžudžius. Ale tą seserį liepė paleist. Kada jie jį paleido, jis, nuėjęs į girią, iškasė gilią duobę ir seserį įmetęs užkasė dėl to, kad ji žmogžudžiui pasakė, ką jis papjovė. Toliaus jis nuėjo, iš girios išėjęs, į vieną dvarą, pardavė ponui visus tuos žvėris ir vedė to pono dukterį. Ir teip juodu ilgai laimingai gyveno.

PATEIKĖJAS: S. Kaunas

FIKSUOTOJAS: Eduardas Volteris

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pikžirniai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Piktžirnių, Sintautų par., Naum[iesčio] pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 19–20, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 1
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal