Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6415&FId=9217&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Originali fiksacija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno karalius, kuris turėjo sūnų ir dukterį. Pati to karaliaus jau buvo mirus, ir pats karalius jau buvo sens, bet dideliai mylėjo savo vaikus. Karalius apsirgo ir numirė, liko tiktai jo sūnus ir duktė, bet tuodviem, žinoma, ir liko tėvo visi turtai ir karalystė.
To karaliaus sūnus, į savo rankas visą tėvo palikimą paėmęs, susimislijo apsivesti. Išleido pasiuntinius į visus kraštus žemės, kad suieškotų jam mergą – kad ne gražesnę už jo seserį, tai nors tokią kaip seserį. O to karalaičio sesuo buvo didelės gražybės! Po laikui pasiuntiniai sugrįžo ir pranešė karaliui, kad išvaikščiojo po visas žemes, bet niekur tokios gražios nerado nė jai lygios kaip karalaičio sesuo. Tada karalaitis sumislijo su savo seseria apsivesti. Išreiškė seseriai savo reikalavimą. Toj išsyk lyg nenorėjo, bet, brolio prispirta, greitai pasidavė po brolio valia.
Atėjo laikas, kada jau reikėjo važiuot ant šliūbo. Karalaitis užsidarė vienam kambaryje, o jo sesuo karalaitė – kitam kambaryje, užsidarė abudu del prisirengimo ant šliūbo. Karalaitis greitai apsirengė, o savo sesers da vis nesulaukia išeinant iš kambario. Valandą palaukęs paklausė:
– O ką, sesuo mano miela, ar jau apsirengei?
– Jau kojas apsiaviau, – ta atsakė ir įlindo sulig pusiau blauzdų į žemę. Karalaitis, nesulaukdams išeinant savo sesers, paklausė:
– O ką, sesute mano miela, ar jau apsirengei?
– Jau andaroku apsisegiau.
Tai tardama įlindo igi pusei į žemę. Karalaitis, valandą palaukęs, vėl paklausė:
– O ką, sesute mano miela, ar jau apsirengei?
– Jau jopke apsivilkau.
Tai ištarus sulindo igi kaklui į žemę. Karalaitis vėl, valandą palaukęs, paklausė:
– O ką, sesute mano miela, ar jau apsirengei?
– Jau ir galvą apdabinau.
Tai ištarus sulindo visa į žemę. Karalaitis, nesulaukdams savo sesers išeinant iš jos kambario, paklausė vieną sykį, antrą ir trečią – nieks neatsiliepė, su nekantrumu įeina į sesers kambarį ir sesers neranda. Išieškojo visur, bet niekur nerado.
Karalaitė paskui pasijuto begulinti ant gražios plačios žolėtos pievos, aplinkui kvepėjims ir kvietkų gražumas, aukštai ant mėlyno dangaus saulutė šviečia. Visur linksma ir gražu, tiktai vienui viena pasilikus, tai neramu. Igi vakarui sau vuogas rinko, bet ateinant nakčiai jai baisu pasidarė, kad naktyje kas blogo neatsitiktų. Pro kampą retos girios pamatė – ten kur toli už brūzgynų žiburėlis. Karalaitė nuėjo tiesiog ant to žiburėlio. Ten buvo maža stubelė, toj stubelėj jauna mergina pasėmus siuvinį siuvo, ir karalaitė priėjus pasisveikino, abidvi saldžiai pasibučiavo ir pradėjo kalbėtis no savo vargų, bėdų ir nelaimių. Karalaitė paklausė:
– Kaip tamista vadiniesi?
– Aš vadinuosi Saulės duktė. O tavo kaip vardas? – paklausė karalaitės Saulės duktė.
– Aš vadinuosi karalaitė, mano tėvas numirė, paliko tik mane ir mano brolį, o dabar mano brolis, nerasdams sau gražios panos, užsimanė ir privertė mane už jo tekėti, dėl to aš no jo prapuoliau ir nežinau nė pati, kaip radausi ant šios pievos ir pas tave atėjau.
– Smagu čion mudviem kalbėtie, – prabilo Saulės duktė, – bet šita stubelė yra po valdžia baisios raganos, kuri mane užvaldė ir iš čionai nepaleidžia.
– Išbėk tu no tos raganos, – prakalbėjo karalaitė.
– Aš gana išbėgčiau, tik nežinau kur, nes mane mažiukę ragana no motinos pavogė ir dabar laiko pas save.
Štai juodviem bešnekant šaltas vėjas pūstelėjo, žemė sudrebėjo, medžiai sutreškėjo. Saulės duktė pasijuto, kad jau ragana parlekia, pastatė karalaitę prie sienos ir ties ja adatą su siūlu įsmeigė. Įėjo ragana į stubelę, ten radus besiuvančią Saulės dukterį, užriko:
– Kas čia yra, žmogiena smirdi!
Ką tau nesmirdės, kad mažu kokią žmogienos koją turi už žando, – atsakė Saulės duktė.
Ragana išsikrapštė iš užžandžio žmogaus kulšį ir suėdė, apsidairė, viską apžiūrėjo ir išlėkė.
Raganai išlėkus Saulės duktė ir karalaitė susitarė išbėgti iš tos stubelės, kuri buvo po raganos valia. Saulės duktė pasėmė raganos daiktų: kamuolį siūlų, šepetį ir abrūsą, – ir išbėgo abidvi per girias ir laukus, Saulės duktė ir karalaitė.
Parlėkė ragana namon ir nerado Saulės dukters namieje. Dideliai pasiuto ir, visur uostydama, atrado pėdas, kurioms išbėgo Saulės duktė. Pasėmė iš kampo buto piestą, ant tos piestos apsižergė ir pasileido paskui Saulės dukterį vytis, pėdas uostydama.
Saulės duktė išgirdo žemės drebėjimą ir suprato, kad atbėga ragana. Tada abidvi nusigando ir išmetė kamuolį. Iš to kamuolio pasidarė baisus kalnas, per kurį nieks pereit negal, o aplink bėgt labai toli. Ragana pribėgus pakniso kalną, buvo bandžius lipti, bet neužlipo, aplink bėgt nė nebandė, parbėgo namon, pasėmė spatą, atsinešė, piestą šalia pasidėjus, perkasė taką per visą kalną. Spatą vėl namo parnešė, ant piestos užsižergus leidosi vytis.
Saulės duktė ir karalaitė jau buvo toli nubėgusios. Ir vėl netikėtai išgirdo žemės drebėjimą, pajuto, kad jau ragana atbėgs. Tada numetė šepetį, iš to šepečio pasidarė tokios baisios girios, tokios plačios, kad nė pereiti tiesiog, nė aplink apibėgti negalima. Tada ragana pasitraukė pas tas girias ir nieko neveikus bėgo atgal namon, pasėmė kirvį ir su visu smarkumu pradėjo kirst kelią per girią. Iškirto, parnešė kirvį namon ir, užsėdus ant piestos, pasileido, pėdas uostydama, vytis pabėgusią Saulės dukterį.
Saulės duktė ir karalaitė išgirdo vėl žemės drebėjimą ir suprato, kad jau ragana atbėga. Jau ir šaltas vėjas supūtė, ir Saulės duktė numetė abrūsą. Iš to abrūso pasidarė toks platus, gilus ir ilgas ežeras, kad raganai negalima pereit. Ragana pasidėjo šalia piestą, o pati, parpuolus ant pilvo, pradėjo lakt vandenį, sakydama:
– Lak, piesta, ir aš laku, lak, piesta, ir aš laku...
Tai piestai kas galvoj, ji nelaka. Ragana lakė lakė, lakė lakė, visai baigėsi ežere vanduo, o ragana išsiskėtė belakdama kaip baisybė. Jau tik koks viedras vandens tam ežere, o ragana paskutinį norėjo išryti, tiktai pūkšt ir pertrūko! Vanduo visas atgal pasiliejo, ir ragana iš piktumo krauju susivėmė, viską palikus parsivilko namon ir namie nustagaravo.
Karalaitė ir Saulės duktė priėjo labai puikų dvarą. Kada į tą dvarą įėjo, pažino, kad tai dvaras tas pats, kur tos karalaitės brolis gyveno. Karalaitis, pamatęs dvi gražias panas, nusiuntė tarnus atvesti. Kada atvedė, pažino karalaitis, kad tai jo sesuo. Bet abidvi vienokio gražumo, tai nepažįsta, katra jo tikra sesuo, o juodvi nepasisako nė ant gudriausio klausimo. Karalaitis iš to džiaugsmo, kad sulaukė savo seserį, padarė didelį balių. Bet sumislijo su kytrumu išgauti žinią, katra yra jo sesuo. Pjovinyčioj įsakė, kad pjovėjai gyvulių į jaučio pūslę pripiltų kraujo. Tie teip ir padarė. Karalaitis nušluostęs tą pūslę apsidėjo sau ant kaklo ir ant viršaus uždėjo puikų šaliką.
Laike baliaus už stalo sėdėdami, visi linksminosi ir džiaugėsi tuodviems teip gražioms merginoms. Karalaitis ir vėl paklausė abiejų merginų, katra tikrai jo sesuo, bet tuodvi nė viena nieko nesakė. Tada karalaitis, išsitraukęs iš makšties kardą, patraukė sau per pakaklę ir apsiliejo visas krauju, net tyčia parvirto. Tada visi nusigando, parvirtusį no žemės prikėlė. Jo sesuo karalaitė, viską užmiršus, pripuolė ir net verkdama su ašaromis aimanavo, norėdama užrišti roną. Karalaitis nusidavė, kad jau negyvas. Tada seseriai da graudžiau pasidarė, ir verkdama vis broliu vadino. Saulės duktė nors ir artyn prieidama gailėjosi, bet nevadino broliu. Tada karalaitis pakilęs nusijuokė, numetė tuos viršutinius drabužius, nusiprausė, apsirėdė, paėmė Saulės dukterį už rankos, pabučiavo ir tuojaus su ja susivinčiavojo. Buvo puikios vestuvės. Aš ir ten buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

PATEIKĖJAS: Ona Meškiutė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1902

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 35-38, Nr. 9
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 9
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal