Knygadvario objektas "BsTB 3 39-10 Pasaka AT 301D* + 318 – Apė vieną karalaitę ir Joną kareivį" >> "Teksto 1997 m. redakcija"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6420&FId=9222&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno labai turtingas karalius, kuris, su savo karaliene besimyluodams, susilaukė didelės gražybės dukterį ir nieko ant svieto teip nemylėjo kaip savo vienturtę dukterį, dėl kurios buvo gatavas viską padaryti, kas tik buvo galima. Kada jau jo duktė turėjo septynis metus, karalius, bijodamas, kad kas ją nepavogtų, padirbdino aplink dvarą aukštą dvylikos sieksnių mūrą, kraštus to mūro apauksavo, o viršų padarė aštrų ir apdeimantavo, kad kas tik atsidrąsintų lipti, tas per pusę persipjautų. Ūlyčias to viso dvaro išklojo sidabru ir auksais ir deimantais papuošė. Viskas buvo įtaisyta ko no puikiausiai, ko no gražiausiai tiktai dėl tos septynių metų karaliaus dukters, nes, žinoma, karalius bijojo, kad kas nepavogtų, nes tame laike ypač karalaites vogdavo.
Vieną kartą, kada visoj gražybėj vaikščiojo po palocius karalaitė, kur buvo daugelis tarnų, ir net iš paties karaliaus akių prapuolė karalaitė, ir nieks nematė ir nežino, kur dingo, visam dvarui pasidarė daugybė baimės: vieni meldėsi, kiti būrė, kiti kvortas kėlė, bet netitiko progos, kaip būt galima atrast, o kad ne atrast, tai nors dažinot, kur pradingo teip mylima ir graži karalaitė. Karalius išleido į visas dalis svieto pasiuntinius, kad suieškotų prapuolusią dukterį. Pasiuntiniai vieni greičiaus, kiti vėliaus, kiti net po 5 metų parkeliavę ir nieko neradę, sugrįžo ir vis karaliui pranešė liūdnas žinias apė niekur nesuradimą karalaitės.
Vieną kartą karalius, būdamas liūdnas, o norėdamas tą liūdnumą pravaryti, padarė balių, tikėdamas nusilinksminti. Ant to baliaus buvo pakviesti visi dvariškiai, puikūs ir prasti žmonės, ir visi kareiviai. Tarp kareivių buvo vienas, vardu Jonas, kuris buvo prastas kareivis ir kitų durnu vadinamas. Tankiai tas Jonas girdavosi, kad jis galįs atrasti karaliaus duk¬terį, bet kiti kareiviai trenkdavo jam į snukį ir pasakydavo:
– Toki garbingi vyrai, toki smarkočiai ieškojo, o nerado, ne, jis ras, durnius, pusgalvis, gramozdas.
Jonas, gavęs gerą snukį ir žodį, tylėdavo. Kada buvo pas karalių tokis balius, drauge su kitais kareiviais ir Jonas atėjo pas karalių į pakajų. Kiti kareiviai apsėdo apė stalą, geria, valgo, o Jonas įsispraudė ten pas pečių į kamputį ir sėdi. Viens vyresnysis, pilstydams ir dalydams terp kareivių ir žmonių vyną, palengva klausėsi, ką kas šneka. Jonas, kamputyje sėdėdamas ir vyną gerdamas, prasitarė, kad jis galįs karaliaus dukterį surast. Tada šalia sėdintis kareivis suriko:
– Ar netylėsi tu, durniau!
Bet vyresnysis liepė nutilti tam nenaudamjam kareiviui, ir pašaukė vyresnysis karalių patį pas tą Joną. Karalius paklausė Jono:
– Ar tu iš tikro galėtum surast mano dukterį?
– Galėčiau, – atsakė Jonas.
– Na, jeigu jau tu tą mano dukterį rasi, tai tu galėsi ją paimt už pačią ir po mano galvai tau teks visa mano karalystė, – pasakė karalius.
Ant rytojaus pasibaigus baliui, pagal Jono reikalavimą aprėdė Joną karališkais drabužiais, davė gerą laivą, vieną iš viso vaisko gudriausią kareivį. Kada jau viskas buvo gatava, visko prisidėjo, kas tik reikalinga ant kelionės, ir tada pasileido į kelionę. Visi juokėsi iš Jono, net ir pats karalius, bet leido tiktai ant giliuko.
Po iškilmingam atsisveikinimui su dvariškiais ilgą laiką važiavo Jonas drauge su kareiviu per plačias marias. Ant galo privažiavo gražią šalį, ten sustojo, išlipo abudu. Prie vienos uolos labai gražiai medžiai suaugę. Ten juodu apsistojo, pasidarė užvėją, ir Jonas, pasėmęs muškietą, išėjo pasišaudyt, o kareivį paliko pusryčių virt. Jonas išėjęs rado uogų gardžių, teip nė nesiskubino atgal ant pusryčių.
Kareiviui verdant pusryčius ateina labai didelis žmogus. Kaip milžinas peržengė aukštus kalnus, medžius ir, atsigulęs ant pilvo, prisliuogė prie kareivio ir paklausė:
– Ką tu čia verdi?
– Pusryčius, – atsakė.
– Ar neduotum ir man paragaut?
– Gali biskutį, – atsakė kareivis.
Milžinas sėmė iš puodo su savo kokiu ten viedru, kad kone viską išsėmė. Tada kareivis suriko:
– O tu, begėdi, visus pusryčius man išsėmei – ką aš valgysiu?
Milžinas supyko, kareivį pastūmė, tas nusirito keletą varsnų tolyn. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado, ir viskas buvo išlaižyta to milžino. Kareivis vėl iš naujo pradėjo kaisti pusryčius, kurti ugnį.
Štai ir Jonas pareina. Tas, radęs nieko neišvirta, nieko nesakė ant kareivio. Jonas parsivilko vieną mešką ir keletą stirnų ir paliepė kareivį eit į girią šarką pašaut ar gal pasiseks surast dukterį karaliaus. Kareivis išėjo į girią, rado uogų, ten tas uogas ėsdams, nė nesiskubina namon. O Jonas likęs tuojaus nuengė kailius nušautiems žvėriams ir užkaitė į puodą mėsas.
Jau bebaigiant virt ateina milžinas. Peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną ir paklausė:
– Ką tu čia verdi?
– Pietus, – atsakė Jonas.
– Ar neduotum ir man paragaut?
– O, brolyti, paragaut – kam paragaut, yra gana tos Dievo dovanos, priviriau pilną puodą. Kaip tą išvalgysim, kitą išvirsiu puodą, valgyk kiek nori.
Tada milžinas valgė, o Jonas nuėjo pas marias ant laivo, iš ten atsinešė bertainuką su vynu, pats paragavo ir milžinui davė gert. Tas gerai maukė, kad net užsigėrė ir per daug. Tada Jonas gudriai nupasakojo šiek tiek iš savo vargų ir kelionės ir vis girdė milžiną, paskui palengvėle pradėjo klausti apė milžino padėjimą, klausė, ar tur kokius namus, ar apsivedęs. Milžinas, akis užsipylęs su vynu, pasigyrė, kad da nevedęs, bet turi tokią gražią mylimąją, ale kad ta mažiukė, tai su ja nieko daugiaus negalįs veikti, tik pasidžiaugt ir pabučiuot. Jonas paklausė:
— Ar aš negalėčiau tą tavo mylimąją pamatyt?
Ė, brolyti, – atsakė milžinas, – nieks prie mano mylimosios nepriėjo nė neprieis. Ji toli ir teip pakavota, kad nieks nežino, tiktai aš, ir kaip dabar aš tau, savo tikram draugui, tai pasakysiu, kaip aš ten nueinu. Einant pamariu randasi takas, tas takas eina per girias, kalnus, brūzgus, ir ten toli randasi ola. Toj oloj kambarys. Ten mano mylimoji užrakyta, o raktą aš turiu po liežuviu. Kiek tai buvo tokių, ką norėjo prie mano mylimosios prieit, net nevidonai ir mane bandė nužudyt, bet nepriėjo ir mane negalėjo jokiu būdu nužudyt...
Jonas pasakojant milžinui ir po pasakai davė vyno, kiek tik į aną tilpo. Ant galo milžinas teip nusigėrė, kad nė pasijudyt negal, tiktai putos eina iš snukio. Jonas ėmęs kardą išsigalando labai aštriai, pasikirtęs ploną eglelę, pririšo prie tos ir, iš tolo atsistojęs, užsikėsė, kaip kirto – ir nurentė su vienu kirčiu milžino galvą. Milžinas pakilo, ėmė spardytis, iššoko aukštyn ir vėl nukrinta žemyn, net Jonui baisu pasidarė! Bet po valandėlei milžinas apsitrankė, nes daug kraujo nutekėjo. Tada Jonas prišokęs nukirto kojas, rankas, stuobrį sukapojo į keturias dalis, iš galvos liežuvį ištraukė ir iš po liežuvio raktelį išsiėmė. Tada paimdams po šmotą milžino mėsą vilko pas marias. Ten sukrovė į krūvą, ant kraujo pribėgusio pabarstė smilčių ir buvo beeinąs milžino mėsą sumest į marias. Susiūbavo marios, ir iš marių dugno išplaukė baisus smakas su devynioms galvoms, nes pajuto, kad ant kranto pasmirdo žmogiena. Smakas atplaukęs vieną galvą užkėlė ant kranto ir išsižiojo. Jonas įmetė milžino ranką. Kitą galvą smakas iškišęs išsižiojo. Jonas smakui į nasrus įmetė kitą ranką. Teip ir viską sumetė į visas devynias galvas po šmotą. Smakas Jonui padėkavojo, palaimino, ir smakas palengva nuplaukė į marių dugną, o Jonas, sugrįžęs atgal, pasivalgė gardžiai šviežios mėsos po teip sunkių darbų.
Štai Jonui bevalgant ir kareivis pareina. Tas nieko neparsinešė, tiktai uogų į kišenius ir, nieko nelaukdams, ištuštino bertainį, kas da buvo likę no milžino. Ant galo teip nusigėrė, kad nepasijudino ir akių neatmerkė.
Jonas, viską palikęs, išėjo ieškoti karalaitės. Pirmiaus jis ėjo pamariu, rado taką, tuo taku nuėjo per kalnus, balas ir girias, rado olą. Ta ola trepais žemyn priėjo tamsų užkaborį. Grabinėjo grabinėjo, neužtinka niekur skylutės. Paskui per ilgą laiką tik užtiko ir raktelį tą, kur iš po milžino liežuvio išėmė, įkišo į skylutę, pasuko – atsidarė durelės, ten ant stalelio pastatytos dvi žvakės degančios, už to stalelio sėdi jauna panaitė ir nusitvėrus siuvinį siuvinėjo – tai ta ten buvo karalaitė, kurios ieškojo. Dideliai nusidyvijo, pamačius iš savo krašto žmogų, nes jau keliolika metų buvo, kaip pavogta no karaliaus. Ilgai šnekėjo, bet paskui karalaitė atsiduso ir pasakė:
– Smagu čia mudviem, brolyti, šnekėti, bat neilgai galiva mudu šnekėtis. Mano vyras jau ne už ilgo pareis, o tave užtikęs sudraskytų.
– O aš to tavo vyro jau nebijau. Eiva, aš tavęs suieškoti atėjau. Tavo tėvas dideliai nuliūdęs, kad tave nežinia kas pavogė, – pasakė Jonas.
– Aš, brolyti, gana eičiau, bet bijau savo vyro, pareis jau jis ne už ilgo, o jeigu da rastų mudu bebėgant, tai abudu sudraskytų, – pasakė karalaitė.
Ant to atsiliepė Jonas:
– Jau aš tą tavo vyrą nukirtau, liežuvį ištraukiau.
– Kas, ką nukirtai, jau jam ne viens teip padarė, bet jam nieko nekenkia, jis pats vėl atgyja ir savo neprietelių užsmaugia, – atsakė karalaitė.
– Aš jam ir kojas, ir rankas nukirtau ir jį patį į keturias puses, – pasakė Jonas.
– Tai jis to menkai bijo, jam jau viens teip padarė – jis vis atgyja ir paskui savo neprietelių suėda, –pasakė karalaitė.
– Bėkiva, panaite, nebijok, aš jį sukapotą sumečiau į devyngalvio smako galvas, kuris prarijęs nuplaukė į marias.
Tą žodį Jonui ištarus, karalaitė pabučiavo Joną, pametė ant suolo savo siuvinį ir drauge žiedą, tada, pasėmus valgio, pavaišino Joną, pati pavalgė, ir leidosi į kelionę. Atėjo į tą vietą, kur buvo laivas. Da rado kareivį bemiegantį. Kada pribudino, visi rengėsi į kelionę atgal namon į karaliaus dvarą.
Bevažiuojant mariomis karalaitė atsiminė ir pradėjo gailystauti to žiedo, kurį paliko ten toj girioj, iš kurios Jonas išvedė. Sustojo laivas, Jonas, nuleidęs no laivo mažą luotelį, plaukė prie krašto ir ketino bėgti atnešt tą žiedą, o kareivis žadėjo palaukti, kol Jonas atneš tą žiedą. Bet kaip tik jau Jonas buvo pas kraštą ir nubėgo tolyn tą žiedą atnešti, kareivis paleido laivą ir drauge su pana karalaite nuvažiavo į tėvynę.
Jonas nubėgęs atsinešė žiedą ir, užsėdęs ant luotelio, plaukė atgal prie laivo, bet jau laivo nerado. Ieškodams nuplaukė į tolybes marių, ir tada užkilo baisus vėjas, pradėjo mėtyt Jono laivelį, ir jis vos paspėjo įsikabyt. Tada vėjas, baisiai nešdamas, užnešė ant kranto tos salutės Joną, kuris jau vos gyvas buvo likęs.
Ne po ilgam atvažiavo ant tos salos žvejai ir drauge medžiotojai. Pirma paleido kurtus, vijurkus, o pãts iš palengvo ir leidosi į medžioklę. Aptikę kurtai, šunes ir vijurkai Joną begulintį pradėjo loti ir aplinkui bėgioti. Medžiotojai, pamatę ten šunis visus nubėgusius, ir pãts nuėjo pažiūrėt. Žiūri – guli žmogus vos gyvas. Pasėmė Joną, nusinešė ant savo laivo, atšildė, paguldė į šiltą lovą, davė užgert drūtinančių skystimų, ir Jonas visai atsigavo. Kada tie žvejai ir medžiotojai atliko savo darbus ant tos salos, sugrįžo į savo karalystę, Joną pavedė savo karaliui, kuris jį už lekajų priėmė, nes jau Jonas mokėjo, kaip prie karališko dvaro apseit. Karaliui Jonas dideliai patiko, todėl jis ant Jono labai pasitikėjo.
Vieną kartą pats karalius rengėsi ant vainos, kuri tęsėsi penkias nedėlias. Karalius išvažiuodamas paliko Jonui penkis raktus ir visą karalystę ant jo rankų, bet su tais raktais valia Jonui į keturis pakajus eit, o į penktą karalius įsakė, kad jis neitų, nors ir raktą turėdams. Jons pasilikęs viską gerai valdė, bet neišeina jam iš mislies, kas tam penktam pakajuje yra, kad karalius į jį teip užgynė eit. Ištrivojo Jonas keturias nedėlias ir tiktai pabaigoj penktos palengvėle priėjo, atsirakino ir duris atidarė. Kaip tik atidarė, pakilo baisus bildesys, šaudymas, ugnis, užims, kaukims, teip kaip ant vainos! Persigando Jonas, persigando visi dvariškiai. Štai ir pats karalius parvažiuoja. Pamatęs tą viską, užsimovė ant piršto žiedą savo karališką, mostelėjo, ir tas viskas nutilo. Jons persigandęs puolė po kojų karaliui, bet karalius tik pamokino ir dovanojo Jonui.
Karalius, apžiūrėjęs viską namie, vėl išsirengė ant vainos ant keturių nedėlių ir paliko Jonui visą karalystę, davė keturis raktus, į tris pakajus pavelijo eit, o į ketvirtąjį uždraudė. Jons, viską gerai valdydams, vėl užsigeidė įeit į tą ketvirtąjį pakajų. Iškentė tris nedėlias, o ketvirtos pabaigoj pritykino prie durų, atsirakino ir atidarė duris. Vėl pasidarė didelis sumišimas, užkilo didelė vėtra, griausmas, žaibai, net dvaro karališko pamatai drebėjo! Visi dvariškiai išsigando. Štai ir karalius parvažiuoja. Tai pamatęs karalius užsimovė ant piršto savo karališką žiedą ir su ranka mostelėjo, tada viskas nutilo. Jonas iš gėdos ir baimės net parvirto, bet, karaliaus prikeltas, vėl atsigavo.
Karalius, viską gerai apžiūrėjęs, vėl išvažiavo į vainą ant trijų nedėlių ir paliko Jonui tris raktus, pavelijo eiti į du pakaju, o į trečią užgynė. Jonas dabar įgandytas, nors gana geidė žinoti, kas tam užgintam kambaryje yra, bet jau teip greit nelindo. Po trijų nedėlių pamatė karalių parvažiuojant ir pribėgęs atrakino duris, karaliaus uždraustas, – tuo atsivėrė pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą, keli velniai patį Joną įtraukė į peklą. Ten pats Lipicierius pučia ugnį po katilu, kur verda smala su siera. Skubina Lipicierius užviryti, kur ketina Joną kišti. Karalius parvažiavo ir, tą viską pamatęs, užsimovė ant piršto žiedą, su ranka mostelėjo, ir viskas prapuolė ir nutilo, tiktai liko pakajai ir ant dvaro vel¬niukų pridrabstyta smalos. Jonas iš baimės ir gėdos net apmirė ir tada tiktai atgijo, kada karalius viską dovanojo. Bet už pakūtą liepė visą smalą, velnių pridrabstyta, susemt. Jonas tą smalą su džiaugsmu susėmė ir pripylė dvyliką bačkų ir tas bačkas sukrovė pašiūrėje.
No to laiko Jonas buvo liūdnas ir, lyg nesikęsdams pats savęs, prašė karaliaus, kad jau jį atleistų, nes norįs parkeliauti namon, į savo gimtinę. Karalius da liepė neit:
– Ar čia tau negerai? – sakė karalius.
Bet Jonas atsakė:
– Et, šviesiausias karaliau, aš tiek daug čia jums blogo padariau, tai nenoriu nė būt...
– Tu man nieko blogo nepadarei, tiktai pats pasimokinai, – atsakė karalius.
Bet kad Jons neliovė, tada karalius leido jį namon. Bet ir tą smalą liepė nepalikt. Jonui už gerą tarnavimą davė vežimą ir arklius tai smalai vežtis ir da davė medinį karduką, su kuriuom pamosavus, ar tai bus vaiskas, ar giria, ar vanduo, viskas tur išnykt. Jonas, susikrovęs smalą visą dvyliką bačkų, išvažiavo namon. Privažiavo girią, pašvytavo su mediniu karduku – tuo kelias pasidarė. Privažiavo marias, pašvytavo su mediniu karduku – pasidarė per marias sausas kelias. Neilgai trukus Jons ir parvažiavo su savo smala į tą karalystę ir tą dvarą, iš kur kitąsyk išvažiavo karalaitės ieškot. Į karaliaus dvarą sargai Jono neleidžia. Tada jis liepė paklaust, ar smalos nereikia. Vyriausias karališko dvaro užžiūrėtojas atėjo pažiūrėt smalos. Radęs gerą smalą, liepė ant dvaro užvažiuot, nes ant rytojaus ketino nupirkt no Jono smalą mašinoms tept.
Vakare pas tą karalių buvo didelis balius, daug ponų buvo privažiavę ir karalių, o tai mat buvo vestuvės tos atrastos karalaitės, kurią vesti turėjo tasai kareivis. Vakare ir Jonas įėjęs atsisėdo pas pečių kamputyje. Visi svečiai ūžia, baliavoja. Pats karalius dalina vyną. Atėjo igi Jonui. Tas, išgėręs vyną, parodė žiedą, kurį ir pats karalius pažino. Tada karalius terp svečių užvedė kalbą:
– Kad aš turiu triobą ir ta mano trioba su raktu užrakyta, o kad aš netyčia tą raktą pamesiu ir į to vietą kitą duosiu meisteriui padaryt, o paskui tas prapuolęsis raktas atsiras, katrą man reik prie savęs laikytis?
– Tą senąjį, – atsakė svečiai visi.
– O kur tą naująjį padėt? – paklausė karalius.
– Tą naująjį reik į marias įmest, – nusprendė visi, net ir tas jaunavedys. Tada karalius pasakė, pašaukęs savo dukterį:
– Ar ne šitas tave tikrai atrado, nes jis turi man pažįstamą tavo žiedą?
– Jis mane atrado, – atsakė karalaitė, ir abudu nupasakojo savo istoriją atradimo, iš ko visi svečiai dyvijos. Tada visi pamatė tiesą, kad Jons daug daugiau rūpesčio pridėjo atradimui karalaitės, pagal pirmutinį nutarimą paskyrė apgautoją kareivį į marias įmesti. Po kelių dienų pasibaigė balius, ir visi svečiai privertė, kad tą kareivį Jons paskandytų. Pririšo prie kaklo ekmenį, įsodino į vežimą, ir Jonas pats turėjo vežti į marias įversti. Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad dovanotų ir neskandinęs paleistų. Jonas susimylėjo ir paleido kareivį, savo senovės draugą, įprašydamas, kad tas niekad nepasirodytų tam dvare nė toj karalystėj.
Kareivis paleistas nuėjo į kitą žemę ir pristojo už lekajų pas karalių. Kareivis karaliui dideliai patiko ir kaskart vis didesnius nuopelnus no karaliaus laimėjo. Kada kareivis visu savo gudrumu įgijo pas karalių užsitikėjimą ir galybę, vieną sykį niekam nematant karalių nužudė ir pats ant sosto atsisėdo. Tada paėmęs iš savo žemės daugybę kareivių ir atėjo į Jono karalystę iš jo atimt karalystę ir pačią. Jonas, pamatęs, kad apė jo dvarą siaučia neprieteliai, išėjo iš savo dvaro, su mediniu karduku mostelėjo, ir visas vaiskas to kareivio sugriuvo. Kareivis, sugrįžęs namon, surinko da didesnį pulką kareivių iš savo žemės ir vėl atėjo Jonui duot į kailį. Jonas pamatęs mostelėjo su savo karduku, ir visi kareivio vaiskai išgriuvo. Ale da negana tam kareiviui! Kada jo visi kareiviai sugijo, vėl didę daugybę surinko ir pats, ant arklio užsisėdęs, atėjo į Jono žemę ir su visu karštumu puolė ant jo, bet kad Jons mostelėjo su savo kardu mediniu, visi sugriuvo ir pats kareivis parblokštas keletą nedėlių ant lovos sirgdams išgulėjo. Tada kareivis nuleido slaptingai gromatą pas Jono pačią, klausdams, kokiu tai būdu Jons teip lengvai juos pergali. Pati Jono, apė tai viską gerai žinodama, parašė anam kareiviui apė tai viską. Kareivis vėl atrašė Jono pačiai gromatą, įprašydams ir įmokydams, kad tą karduką pavogtų, o tą pavogtąjį kad jam atsiųstų. Jono pati teip ir padarė. Tada ans kareivis su visu savo drąsumu atėjo į Jono žemę. Šis pajutęs pasėmė karduką ir išėjęs mosuoja mosuoja, bet jau nieko negelbsti, o kareivis tiktai mostelėjo – Jons pargriuvo ir jo visi kareiviai. Ans kareivis-karalius užvaldė Jono žemę, paėmė jo pačią, o patį Joną ant smerties paskyrė.
Atėjus dienai nužudyt Joną, visi dideliai prašė karaliaus-kareivio, kad tokį gerą Joną nenužudytų, ir pats Jons gana prašėsi, sakydamas:
– Ką darysi, daryk, tik smertį nedaryk.
Tada kareivis-karalius lyg pagailo Jono ir galvos jam nekirto, tiktai į savo puikiausio arklio uodegą jį įrišo ir paleido, tikėdamasis, kad arklys Joną uždaužys. Arklys, žinoma, bėgo kaip pasiutęs ir Joną smarkiai po laukus daužė, nežinodams, kas jo uodegoje yra įrišta. Kada arklys apilso, sustojo, atsižiūrėjo atgal, pamatė Joną beverkiantį ir paklausė:
– Dėl ko tu, Jonai, teip verki?
– Ką aš neverksiu, kad tu mane teip sudaužei.
– Ką dabar, Jonuk, darysi, kad toki blogi ant svieto žmonės. Išsirišk iš mano uodegos, sėsk ant manęs, o aš tau, atlygydams už tą klaidą, ką aš tave sudaužiau, aš būsiu geriausiu draugu, kol ant svieto gyvęsiu.
Jonas, užsėdęs ant arklio, nujojo į tą dvarą, iš kur kitąsyk su smala išvažiavo. Tam karaliui pasiskundė visą savo nuopuolį. Karalius Joną priglaudė ir prižadėjo gelbėt. Po kelių dienų išrengė į kelionę, davė labai puikų obuolį ir, nujojus į savo atimtą žemę, pačiam to obuolio valgyti ir arkliui duoti. Jonas teip ir padarė. Kada suvalgė pats ir davė to obuolio arkliui, arklys pavirto į tokį puikų ir gražų žmogų, o Jons pavirto į tokį puikų arklį, kad ant svieto nebuvo nė nebus! Žmogus nuvedė tą arklį į jomarką. Čion jis dideliai patiko karaliui-kareiviui, ir nupirko tą arklį no to žmogaus, kuris paėmė už jį no karaliaus daug pinigų. Karalius-kareivis dideliai džiaugėsi tokį puikų arklį nusipirkęs, namon parsivedęs parodė savo pačiai. Toji pamačius pasakė:
– Tai čia ne arklys, ale mano tas vyras Jonas.
Tada karalius persigando ir ant rytojaus paskyrė tą arklį sušaudyt. Stovi arklys pastatyts ant dvaro, o viena tarnaitė išėjus, pamačius tą arklį, dideliai jo gailėjos, kad toks puikus, o teip turės eit ant sušaudymo.
– Jeigu tu manęs teip gailiesi, – pratarė arklys, – tai kaip mane šaudys, tai mano dantys tau į šliurę įkris, tu tą dantį pakask po karaliaus langu niekam nematant.
Ant rytojaus išvedė už dvaro ant pleciaus, pastatė arklį ir pradėjo šaudyti, teip kad bežiūrint arklys į šmotus sukrito ir vienas dantys tarnaitei į šliurę įkrito. Tarnaitė naktyje tą dantį pakasė po karaliaus langu. Ant rytojaus buvo užaugus tokia didelė daili obelis ir aplipus labai gražiais, kvepiančiais obuoliais, kokių ant svieto nebuvo nė nebus. Karalius su karaliene pamatė, karalius dideliai nusidžiaugė, bet karalienė pasakė:
– Tai čia ne obelis, bet tas mano pirmasis vyras.
Karalius-kareivis tuojaus paskyrė tą obelį ant iškirtimo. Vakare viena tarnaitė verkia, gailystauja tos obels, kad tokia graži ir su tokiais gražiais obuoliais teks jau ant iškirtimo.
– Na, jeigu jau tau teip manęs gaila, – prakalbėjo obelis, – tai kaip mane rytoj kirs, tau viena atšeižėlė* įkris į šliurę, tu tą atšeižėlę nunešus niekam nematant įmesk sode į prūdą.
Ant rytojaus, kada kirto obelį ir nešė ant sudeginimo, viena atšeižėlė įkrito tarnaitei į šliurę, kuri niekam nematant įmetė sode į prūdelį. Tam prūdelyje buvo vanduo visada šiltas ir kasdien karalius su karaliene tenai maudydavosi. Ant rytojaus karalius, atėjęs maudytis, pamatė tam prūde labai gražią auksinę su deimantine galva ančiukę, nusirėdė ant kranto ir, po prūdą plaukydams, norėjo pasigaut tą ančiukę. Ančiukė nuplaukė visai į kitą kraštą prūdo, paskui ją ir karalius nusekė. Tada greitai ta ančiukė pro karalių nuplaukė ant kranto, pasivertė į žmogų, pasigriebė karaliaus-kareivio kardą, su tuo karduku pamosavo, ir karalius nuogas likosi negyvas tam prūdelyje. Štai ir karalienė ateina per sodą maudytis. Pamačiusi, kad Jonas, puolė jam po kojų ir meldė dovanoti, bet Jonas pastūmė ją no savęs keletą žingsnių, pamosavo su karduku, ir ta pargriuvo negyva ant žemės. Iškasė paskui sode duobę ir, abudu užkasdams, pasakė:
– Aš judu gelbėjau abudu kaip galėdams iš visokių nelaimių, o judu tai man atsimokėdami mane penkissyk žudėt, bet nenužudėt dėl to, kad neteisingai, o aš jau niškęsdams susyk judu abudu teisingai nužudžiau.
Jonas paėmė po savo valdžia abidvi karalystes, už pačią paėmė tą tarnaitę, kuri jį norint žudyt išgelbėjo. Abudu buvo dėl juodviejų gerumo žmonių mylimi. Kada Jonas su ta tarnaite apsivedė, tai buvo puikios vestuvės. Ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau. Įlindau į virinę, pasigriebiau šmotą mėsos ir valgau. Virėjas pamatė, pagriebęs ližę kaip davė man per subinę, aš pasijutau besėdinti ant suolo ir pasaką bepasakojanti.

PATEIKĖJAS: Ona Meškiutė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 39-49, Nr. 10
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 10
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: atšeižėlė – Bs. skl. skiedrelė

Spausdinti

Atgal