Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6422&FId=9224&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno vienam tolimam krašte jaunas karalaitis, kuris, norėdams apsivest, užtiko labai gražią paną tenai toli už marių. Bet, nelaimė, tas karalaitis tai tolimai karalaitei patiko, bet tėvai nenorėjo leist už teip tolimo karalaičio, visokias priežastis išrasdami. Tada karalaitis karalaitę susimislijo pavogt ir, namiškiams nieko nesakęs, išsirengė į kelionę drauge su savo lekajum, ištikimiausiu Jonu. Įsidėjo jis valgių ir pinigų, visko, kas tik reikalinga ant kelionės, ir ant savo laivo įtaisė tris pakajus ir visus tris pripakavo visokių puikių tavorų, ypač ceikių. Vienam pakajuj ceikiai buvo cidabriniai, kitam – auksiniai, o trečiam – deimantiniai. Ir nuvažiavo per marias į tą miestą, kur ta karalaitė buvo auginama. Sustojo, išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo ir visokių tavorų atsivežė parduot. Pats karalaitis ten tuos tavoms pardavinėja, o Jons nuėjo pasiuogaut prie marių, šalia miesto į tokį brūzgyną. Jonui beuogaujant atlėkė į medį trys gulbės ir pradėjo kalbėtis:
– Tai matot, sesytės, – prakalbėjo viena, – koks tai svietas, koki tai žmonės! Štai dabar viens karalaitis atvažiavo ir pavogs karalaitę. Ale vėl bėda: pavogt pavogs, bet visi nelaimingai prapuls, nes kaip pavogs, išveš ir nusives į tolimas marias, tada atlėks grapas*, paspirs su koja, ir visas laivas su visais žmonims nuskęs.
— Tai vis nieko, – atsiliepė kita gulbė, – yra tam pagelba. Kad tas karalaitis visą laivą apsiūtų su skūra, tada nors ir paspirtas laivas nuskęs, bet ir vėl iškils. Tiesa, čia menkas dalykas ir pagelba yra, bet kada iš to laivo išlips namiejie ir ten dvariškiai lauks ištaisę kelius aksominius ir nubarstytus kvietkoms, tada žemė atsivers ir abudu praris.|
– Tai čia ir da niekniekis, – atsiliepė kita gulbė. – Kad tuos aksomus nudraskytų, o patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų ir jokios nelaimės neapturėtų.
– Tai vis niekniekis, – tarė vėl kita gulbė. – No to lengvas apsaugojims. Bet kada tas karalaitis su ta karalaite per vestuves valgys, tada susipyks ir su peiliais ar šakutėms nusidurs. Tame dalyke vėl menkas daiktas. Kad tik kas pakavotų peilius ir šakutes, o karalaičiai teip valgytų prastai, pasiimdami su pirštais, tai vėl viskas būt gerai. Bet da vienas daiktas tai baisiausias ir iškadingiausias, nes kada suguls ta karališka pora į lovą, atlėks smakas, įlįs per langą ir praris abudu. Tame dalyke būt viskas gerai, kad tada nemiegotų kas nors ir dabotų tą karališką porą, o kaip tik smakas atlėks, imtų ir nukirstų smaką, tada galėtų gana gerai ir laimingai abudu gyvęt. Ale kas šitą mūs pasaką kitam pasakytų, tai tas į ekmenį pavirstų.
Tai pasakiusios gulbės ir nulėkė. Jonas sugrįžo atgal ir nusiminė. Karalaitis, patėmijęs, kad Jons nusiminęs, paklausė:
– Ko tu, Jonai, teip nusiminęs?
Jonas atsakė:
– Mudviem gali būt blogai, galiva važiuojant namon nuskęsti. Reikia visą laivą duoti su skūra apsiūti.
Tada karalaitis paklausė Jono ir tuo iš viso miesto šiaučius suvadino, kurie bežiūrint visą laivą apsiuvo su skūra, nes karalaitis gerai užmokėjo.
Karalaitė, išgirdus, kad toki tolimi ir garbingi kupčiai ir su tokiais brangiais ir puikiais tavorais atvažiavo, pradėjo prašytis tėvų, kad leistų pažiūrėt ir nusipirkt tų teip brangių ir gražių tavorų. Tėvas da nenorėjo leist, bet kad dukterį dideliai mylėjo, tai jos nužemintam prašymui pasidavė, išleido vienui vieną, davę pinigų nusipirkimui norimų tavorų. Karalaitis tuojau pažino karalaitę ir pradėjo rodyti no prasčiausių igi puikiausių tavorų, įsivedė į puikiausią kambarį, pradėjo duoti gardumynus ir gardžius gėrimus, o laivo duris uždarinėję, pasileido karalaitei nežinioms važiuoti. O kada jau toli nuvažiavo, karalaitei pasakė teisybę, bet ji nė kiek nenusigando, nes ko ant galo nusigąs, tokį karalaitį gaudama. Tėvai nesulaukdami išleido tarnus ieškot, bet tie sugrįžę pasakė, kad niekur nėra, ir nurodė, kad tai turėjo tas laivas nusivežti. Karalius supykęs pasiuntė savo grapą, kad prigirdytų tuos nevidonus ir tą pabėgusią dukterį. Grapas, atlėkęs į marių tolybę, paspyrė laivą, tas nulindo į vandenį, ir tuojaus iškilo. Antrą sykį paspyrė – tas laivas da giliaus nulindo į vandenį, bet ir vėl iškilo. Grapas da sykį paspyrė laivą – atsimušė į marių dugną ir vėl iškilo. Tada grapas, viską palikęs, parlėkė namon ir apsakė karaliui, kas atsitiko. Karalius da labjaus supyko. Kada laivas sustojo pas kraštą, Jons iššokęs nudraskė visus aksomus ir liepė tuojaus no marių igi namų taką nutiesti blankomis. Laimingai abudu parėjo, bet karalaitis lyg užpyko ant Jono, kad tokį prastą kelią juodviejų padarė, užpyko, bet nieko nesakė, nes nedrįso prie savo teip gražios ir guodojamos karalaitės. Jonas, prisitaikęs prie šėpos virinėje, pavogė peilius ir šakes. Vakare ant tos linksmybės karalaitis davė balių, ant kurio puikiausiais valgiais mylėjo savo pavogtąją numylėtine, bet, nerasdami niekur nė peilių, nė šakių, turėjo su pirštais imti iš torielkų valgius. Suprato ir net kiti tarnai apskundė karalaičiui, kad tai Jons pavogęs tuos peilius su šakėms, bet karalaitis Jonui da vis nieko nesakė, nes atidėjo ant kito sykio. Ant nakties lyg nuvargę karalaitis su vogta karalaite sugulė į lovą ir drūčiai susispaudę, susikabinę teip drūčiai užmigo, kad nieko nė nejautė, nė negirdėjo. O Jons nemigo. Jis įėjo į tą kambarį, kur karaliai miegojo, ir, išsigalandęs didelį kirvį, laukė. Dvyliktoj adynoj pūstelėjo šaltas vėjas, pasmirdo bjauri smarvė, ir smakas, per langą įsliūginęs, slenka prie lovos. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido visoj stuboj. Nusidžiaugė Jonas, išgelbėjęs karalius no smerties, bet pamatė, kad ant karalaitės veido užtiško lašas kraujo. Buvo mislijęs nušluostyti ar nugramdyti, bet vis nepasisekė. Tada sumislijo nulaižyti ir prigulęs pamažėli liežė no karalaitės skaistaus veido bjauraus kraujo lašą. Į tą tarpą karalaitis pabudo ir, pamatęs Joną prie karalaitės veido, pamislijo, kad bučiuoja, pakilo lovoj ir, nė akis gerai neprakrapštęs, puolė su levo smarkumu ant Jono:
– Tu, nevidone, prigaudinėt mane! Jau ten kiek man pinigų reikėjo padėt, kada tu užsimanei laivą apsiūti su skūra, paskui nudraskei aksomus, man tokią gėdą padarei, pavogei ir pakavojai peilius su šakėms, mane ant juoko laikai, dabar mano karalienę bučiuoji, toliaus išsidrąsysi ir man ką blogo padaryti! Atsitrauk kelis žingsnius no manęs, tuo peršausiu!
Jonas teisinosi:
– Šviesiausias karaliau, aš į ekmenį pavirsiu, kad visą teisybę pasakysiu.
– Atsitrauk, sakau, no manęs tris žingsnius, peršausiu! – suriko karalaitis.
Tada Jons nusižemino prieš karalių ir pradėjo pasakoti:
– Šviesiausias karalaiti, tik gana gerai žinai, kad mes laive kaip važiavome drauge su ta pana, tai kelissyk nuskendome ir vieną sykį atsimušėme dugne marių. Jeigu mūs laivas nebūt su skūra apsiūts, tai būt sutrukęs ir nebūt iškilęs.
Jons, tai pasakęs, pavirto igi kelių į ekmenį. Karalaitis netikėjo, bet Jons, nieko nelaukdamas, toliaus pasakojo:
– Šviesiausias karalaiti, pats matei, kaip ėjot iš laivo toms blankoms, tai ties judviejų kojoms žemė išsišiepė. Kad ne tos blankos, jau šiandien vidurij žemės būtumėta abudu šalti begulį.
Ant tų žodžių karalaitis lyg nusiramino.
– Paskui, – kalbėjo Jonas, – kad būtumėta turėję valgydami peilius ir šakes, tai valgant būt užėjus tokia valanda, ir būtumėta susibadę ir pasipjovę.
Jonas, tuos žodžius ištaręs, palengva pavirto igi pusei į ekmenį. Bet nepaliaudamas toliaus pasakojo:
– Dabar aš naktyje dabojau judu, kad smakas neprarytų, ir kada smakas atėjo, aš jį nukirtau, tai pilna visur kraujo, ir, man tą smaką bekertant, užtiško ant karalaitės burnos lašas kraujo, kurį man belaižant pats, karalaiti, pabudai ir dabar mane nori peršaut.
Ant to žodžio Jonas visas pavirto į ekmenį. Tiktai tada karalaitis pamatė visą teisybę, nes pilnas kambarys buvo kraujo ir smakas perkirstas ir Jons, teip brangus, visas į ekmenį pavirtęs. Tada karalaičiui ir karalaitei buvo dideliai liūdna.
Teip juodviem begyvenant ir vaikutį susilaukė. Viskas būtų gerai ir smagu, tiktai kad tas toks gers Jons pavirtęs į ekmenį ir šalia lovos rėpso per dienas ir naktis.
Vieną sykį sušaukė karalaitis visus savo burtininkus, kad pasakytų, kaip tą ekmenį atverst į žmogų. Visi būtinai davė rodą tokią, kad reikia ant to ekmens pirmgimį vaiką nukirst, tai tik tada tas ekmuo atvirs į Joną, kada apsilies krauju nekalto kūdikėlio. Sūnaus karaliams didiai gailėjo, bet da labjaus gailėjo Jono, kuris dėl juodviejų laimės tiek vargo datyrė ir dabar turi būt ekmeniu. Ant galo sutarė abudu, sakydami:
– Vaikų ir daugiaus susilauksim, ale tokį gerą Joną tai tik reikia gelbėti.
Karalaitė padėjo apraudojus savo vaikelį ant to šalia lovos ekmens, o karalaitis su kirviu kirto. Nespėjo nė surikti mažiukėlis – visas ekmuo apsiliejo krauju ir akies mirksnij pakilo gyvas ir sveikas Jonas, pasisveikino su karalaičiu ir su karalaite, pasėmė ant rankų nukirstąjį kūdikėlį, iš tos vietos pasisėmė vandenio, kur pats ekmeniu stovėjo, apmazgojo tą kūdikėlį, ir tas sugijęs linksmas juokėsi, tarytum džiaugėsi, kad Joną savo krauju išgelbėjo no amžinos pražūties.
Karalaitis ir karalaitė ant to džiaugsmo padarė balių, nes visiems linksma buvo, kad Joną pamatė gyvą vaikščiojantį. Ant to baliaus ir aš buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau, bet ką mačiau ir girdėjau, jums pabarbėjau.

PATEIKĖJAS: Ona Meškiutė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 49-54, Nr. 11
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 11
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

PASTABOS: grapas – Bs. išn. gripas

Spausdinti

Atgal