Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6427&FId=9229&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk, kada buvo baudžiavos, ponai ant žmonių turėjo didelę valią, ką norėjo su savo žmonims, tai darė, ar pjovė, ar korė, ar gyvus laikė, nes tai ponų buvo valia ir nieks už tai jiems nė pusę žodžio negalėjo pasakyti.
Vienam dvare ponas teip buvo išdykęs, kad ką tik jis užsimanydavo, paliepdavo savo žmonėms padaryti, o jeigu katras nepadarydavo, tuo žudydavo. Ir jau daug buvo nekaltų žmonių išžudęs. Ant galo atsirado vienas, kuris, palieptas pono ką nors padaryti, tuo padarydavo. Pons tada išmislinėjo visokių reikalų ir vis liepė tam žmogui padaryti. Kartą paliepė išarti tiek dirvos, kiek to pono kalė apibėgioja. Žmogus pasijungė jaučius ir, kur tik ta kalė bėgo, ir jis paskui su jaučiais varosi. Ant galo ta kalė parbėgo namon, įlindo į kiemą per tvoros skylę, o tas žmogus, jaučiams netelpant per skylę, supjaustė jaučius į šmotus ir sukimšo į kiemą per skylę, paskui jaučius ir žagrę įkimšo ir nuėjęs pasakė ponui, kad jau išarė visur, kur tiktai kalė bėgiojo. Pons netikėdams eina pažiūrėti, o radęs jaučius papjautus, klausė ir barėsi, kad jaučius supjaustė. Žmogus atsakė, kad per skylę, kur kalė inlindo, jaučiai netilpo, tai turėjęs supjaustyti.
Kitą kartą pats pons rengėsi ant baliaus, dėl to gi liepė tam nepriveikiamam žmogui savo vaikus nuprausti gražiai, parėdyti ir už stalo pasodyti. Žmogus užkaitė katilą vandens, atvirinęs sukišo vaikus, nuvirino ir numaudė, parėdė, už stalo pasodino. Pons parvažiavo, žiūri – vaikai už stalo sėdi negyvi, išsišiepę. Perpyko ponas ir ant to piktumo liepė tam nepriveikiamam žmogui save nunešti į dangų. Žmogus liepė pakinkyti geriausius pono arklius ir, įsisėdus ponui į karietą, pasileido per laukus, kalnus, girias, upes, balas ir tolimus kraštus. Pons vis pažiūri per karietos langelį, bene jau danguj. Ant galo įvažiavo į tokią tamsią urvą, per tą urvą pervažiavus, įvažiavo į tokį dvarą, kuriame buvo raudona šviesa, o tai mat ten buvo pekla. Pats Lipicierius sėdi ant kelmo, užsitraukęs tabokos nusičiaudėjo, atsikosėjo, įdusęs no senatvės, ir paliepė savo velniukams primti naują svečią. Tie išsiplėšė poną iš karietos, įvedė į vieną ugninį kambarį, ten, kur buvo visi ponai. Tas pons norėjo važiuoti namon, bet kiti velniai ir ponai jau jį nepaleido. Dėl to tas naujai atvežtasis ponas parašė tam žmogui laiškelį, smala pekliška užlipino ir liepė parvežti karaliui ir visiems ponams.
Kada iš peklos parvežtąjį laiškelį perskaitė karalius ir ponai, tada atleido žmones no baudžiavos.

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius K. Stiklius (?)

FIKSAVIMO METAI: 1902

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 56-58, Nr. 14
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 14
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal