Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6433&FId=9236&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk baudžiavos laikuose, kada ponai ant žmonių turėjo valią ir ką norėjo, tai darė, nes jokios tiesos žmonės neturėjo, teip kaip pas mus dabar gyvuliai, taigi toje senovėje vieno dvaro ponas sumislijo iš savo nuvargusių žmonių pasinaudoti. Kaip sumislijo, ir naudojosi. Būdavo, kad koks ūkininkas veda į turgų kokį galviją, tai tas pons atsistojęs šalia kelio ir sako:
– Parduok man tą ožį!
Jeigu kuris pasipriešina, tada gauna į kailį, ir atima dykai galviją, kaipo iš maištininko. Jeigu žmogus nesipriešina, tada jis už galviją atiduoda tiek pinigų, kiek ožys vertas, ir galviją nusiveda sau. Visos aplinkinės žmonės apė tą pono išmislą jau žinojo ir, kad negauti į kailį no pono, laisvai pasiduodavo pono norams.
Vieną kartą toks žmogus vedėsi į turgų galviją parduoti. Ponas, kurs netoli miestelio gyveno, tai pamatęs išbėgo tam žmogučiui už akių ir paklausė:
– Parduok man tą ožį!
– Pirk, šviesiausias pone, – atsakė žmogus.
Ponas tada užmoka pinigus už didelį galviją kaip už ožį, bet žmogus paprašė:
– Šviesiausias pone, pavelykit man to jaučio uodegą nusipjauti.
– Nusipjauk, mat tave velniai, – atsakė ponas, ir žmogus, išsėmęs peilį, nurentė to jaučio uodegą.
Žmogelis, parėjęs namon, buvo liūdnas iš tokio nelaimingo pardavimo. Bet tą jaučio uodegą džiovino ir juokėsi.
Vieną kartą pasklido garsas po aplinkinę, kad pons serga. Užprašė visus daktarus, burtininkus ir žinūnus, kad poną išgydytų. Geriaus apsirėdęs tas žmogelis, kuris turėjo uodegą sudžiovinęs, atėjo pas tą poną ir greitai įspėjo ligos priežastį. Ponui paprašius gydyti ir paketinus už tai užmokėti, tas žmogutis greitai apsiėmė. Pirm viso gydymo liepė gerai iškūryti pirtį ir į tą pirtį tą poną atsivežė maudyti. Kada išrėdė nuogą, išsitraukė iš už čebato aulo tą sudžiovytą jaučio uodegą ir paklausė:
– Ar pažįsti, kas šičion?
– Pažįstu: jaučio uodega.
– O pirma kodėl sakei kad ožys? – pasakė žmogutis ir pradėjo vanoti su tąja džiovyta jaučio uodega ponui per nuogą kūną. Gerai išpylęs paliko. Pons atsigriebęs iškrepesiojo iš tos pirties ir, pamatytas dvariškių, tapo nuneštas į pakajus ir paguldytas. Serga ponas ir jau, kaip aplinkiniai kalbėjo, vos tik gyvs esąs.
Žmogelis tas, gerai ponui kailį išlupęs, kelias dienas silsėjosi ir paskui, šiek tiek permainęs gymį ir aprėdalus, nueina pas tą patį poną ir vėl savo gudresniu nupasakojimu patiko ponui. Pons nusipasakojo, kad jį koks ten durnius labai skaudžiai sumušęs ir dabar vos gyvas ėsąs, nes no tokio gydymo da blogesnis ėsąs. Ir ant galo pasakė tas atėjęs kaipo daktaras:
– Kad jeigu šviesiausias ponas iš tos ligos nesirūpysite išsigydyti, tai galit ir smertį pamatyti.
Ponas su dideliu išsigandimu meldė to naujo ir teip gero daktaro, kad gelbėtų no teip baisaus ir nenorimo smerties. Ant rytojaus tas daktaras liepė tam ponui persikelti toli už savo dvaro ir ten pastatyti šėtrą, kurioje turįs ponas, vaistus gerdamas, kaskart šviežiu oru kvėpuoti. Ponas ant to greitai sutiko, ir tuo už dvaro pakalnėje tapo pastatyta šėtra ten su visoms vigadoms. Daktaras, užpildams ant cukraus ten kokio skystimo, duoda ponui ir dairosi, kol viskas iš aplink prasišalys. Kada viskas iš aplink prasišalino, daktaras, išsitraukęs iš už aulo džiovytą jaučio uodegą, parodęs paklausė:
– Ar pažįsti, kas šičion?
Pons nenorėjo išsyk sakyt, bet pagrasinus tuo atsakė:
– Jaučio uodega.
– A, velnini, o pirmai sakei kad ožys. Ožys nėtur uodegos.
Ir vėl gumbuotus pono sąnarius lygino ir nesveikatą lauk varė. Palikęs tą poną vos gyvą, išeidams pasakė:
– Dabar dusyk gavai, tai esi da tik dviejų klesų, ale da sykį gausi su ta jaučio uodega, o tąsyk tik rasi pažysi, koks ožys, o kas jautis ir jautį per ožį nepriimsi.
Tai pasakęs tas daktaras nubėgo sau. Po valandai tarnai to pono, ant galų pirštų staipydamosi, kad nepadaryti bildesio, atnešė tam ponui pietus, o poną vos gyvą radusi, parnešė liūdną žinią į dvarą. Dvariškiai su didele iškilme parvežė tą poną atgal į dvarą jau vos gyvą, ir apstojo sargai iš visų pusių, kad nieks prie sergančio pono negalėtų prieiti. Vos ne vos pono dūšia nenuėjo į peklą, ir ilgas laikas praėjo, kol sugrįžo ponui sveikata. Bet visgi sugrįžo, ale jau visai menka, nes tos dvi klesos mokslo dideliai parbaigė. Visur, kur tik tas pons ar eidavo, ar važiuodavo, vis turėjo su savim drūtą vyrą, kuris devynis vyrus antsyk risdavo. Ponas tankiai ant špaciero važiuodavo pro rugius.
Vieną kartą tas, kuris gydė poną, pasisamdė jauną, greitą vaikiną, ir abudu susilindo į rugius. Tas žmogus, kur tą poną gydė, atsigulė rugiuos, o tas pasamdytas vaikins atkišęs pakelėje ir rodo subinę tam ponui. Sustojo ponas ir tuojaus tą savo apgynėją paliepė pagaut tą niekšą, o pats pons pasiliko besėdįs. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Žmogelis ant galo pasakė:
– Dabar jau esi trijų klesų, o jeigu ir dabar dar nėsi mokytas ir nepažįsti, kur jautis, o kur ožys, tai jau tave nė velnias neišmokys.
Kada tas apgynėjas sugrįžo nepavijęs to, kuris subinę rodė, jau rado savo poną barzdą užvertusį į dangų bežiūrintį, kur jo dūšia buvo belekianti, bet kasžin ar ji ten patilpo.

PATEIKĖJAS: Marcinkevičius

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kudirkos Naumiestis, sen., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Naumiestis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 58-60, Nr. 15
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 15
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal