ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6436&FId=9239&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno viens žmogus, kuris, užsiimdamas prekysta, važinėdavo po tolimus kraštus, kad ką pelnyti. Vieną sykį tas pirklys, prisikrovęs pilną laivą visokių tavorų, važiavo per marias į tolimą žemę, kad išparduoti tavorus, o užpelnyti didelius pinigus. Bevažiuojant per marias sustojo laivas ir, nors gana smarkiai varomas, neina. Pirklys, apžiūrėdams savo laivą, pamatė, kad ten laiko tą jo laivą raudons gaidys.
– Kodėl tu, gaidy, laikai mano laivą? – paklausė pirklys.
– O kad aš noriu, – atsakė gaidys.
– Paleisk, raudonas gaideli, aš noriu važiuoti tolyn.
– Paleisiu, jeigu tu, pirkly, man ką duotum.
– O ką aš tau, gaideli, galiu duot, kad aš nieko neturiu.
– Aš to no tavęs, pirkly, nė nenoriu, ką tu neturi, nė ką turi, tiktai tą noriu, kad man pažadėtum, ką namie nepalikai.
Pirklys nieko nepamislijęs pažadėjo ir, reikalaujant raudonam gaidžiui, savo krauju parašė du laiškeliu, iš kurių vieną gaidžiui atidavė, kitą sau pasiliko. Tada akies mirksnij tas gaidys atleido laivą, ir pirklys toliaus nukeliavo. Nuvažiavęs į tolimą žemę, išpardavė tavorus, o sugrįžo namon parsiveždamas gerą glėbį pinigų. Bet kas per nusiminimas buvo tam pirkliui, kada namon parvažiavęs rado sūnų gimusį, kurį praminė Jonu! Tada tik pirklys susiprato, jog tai tą savo sūnų, kurį nebuvo palikęs namie, dabar jau per neapmislijimą pažadėjo ir užrašė tam raudonam gaidžiui. Tą laiškutį, kurį no gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu.
Tokio pirklio sūnus, gerai užlaikomas, gražiai augo ir po keletui metų jau buvo gudrus vaikas. Tam pirklio sūnui tankiai į akį puldavo teip didelis tėvo nuliūdimas. Keletą sykių net klausė:
– Dėl ko, tėte, teip visados nuliūdęs?
– Et, vaikeli, jau senatvė, ką aš čia linksmysiuos, – atsakydavo vaikui.
Toliau vaikas mokinosi ir, būdamas pačiam vaikiškam išdykime, buvo didelis knipčius, visur, kur tik koks plyšelis ar skylutė, vis tas pirklio sūnus išknipinėdavo. Vieną sykį, bemaišydams po pabalkėms, išstūmė ten kokį popierkraštį sudulkėjusį. Su tuo rašteliu pas tėvą nubėgo ir, tam parodęs, klausė:
– Kas tai čia per raštelis?
Tada tėvas pirklys, da labjaus užgautas, da labjaus nuliūdo ir vaikui klausiant pasakė visą teisybę. Tada sūnus, atsisveikinęs su visais namiškiais ir viską palikes, išėjo į svietą ieškot to savo tikro tėvo, kuriam tikrai užrašyts yra. Ėjo ėjo keletą dienų, pailso ir, priėjęs pamarį, atsigulė. Atsigulęs mislija, ką čia padaryt. Teip jam begulint atlėkė trys gulbės ir, pamaryje plunksnas nukratę ir pasivertusios į panas, nuėjo į kraštą marių maudytis. Pirklio sūnus tai pamatęs paėjo į jaunosios panos plunksnas, atsigulė. Minkštai begulėdamas, užmigo. Panos išsimaudžiusios sugrįžo, pasėmė ant savęs visas plunksnas ir nulėkė, tiktai jauniausioji neranda niekur savo plunksnų. Visur apieškojo ir, pamačiusi begulintį žmogų, nors nuoga, bet, bėdos prispirta, priėjo artyn ir, pabudinus gulintį pirklio sūnų, paklausė:
– Ar nematei, gražus vaikinuk, čion plunksnų, kurias aš pasidėjau?
Pirklio sūnus atsakė:
– Še, gali atsiimti ir apsirėdyti.
Pana, apsirėdydama su plunksnoms, paklausė:
– Kaip tavo vardas?
– Jonas, – atsakė pirklio sūnus.
– O kas čia tave, Jonai, į tą teip tolimą ir niekam neužeinamą šalį atgabeno?
– O ką aš galiu žinoti? Mane mano tėvas da negimusį pažadėjo kokiam ten raudonam gaidžiui, ir ateis laikas, jau turbūt ne už ilgo, kad aš jam teksiu, tiktai dabar pats einu rūpytis, gal bus galima išsiliuosuoti.
– A, tai mes, ir trys panos, ėsame užkeiktos ir ėsame po valia velnių, taigi aš tau būsiu draugė ir visur pribūsiu tau ant pagelbos. Dabar, Jonai, eik tuo pamariu, ten rasi olą. Eidamas ta ola, prieisi duris. Tas duris pabarškinus, tau atidarys dvaro sargas ir paklaus: „O kaip tu čia, Jonai, atėjai?“ Tu jam atsakyk: „O kas, ar velnias ateis, kad aš neateisiu!“ Visur būk gudras, kad neprapultum.
Tai pasakius pana pasivertė į gulbę ir, sparnus ištiesus, nulėkė sau.
Kaip buvo pasakyta Jonui, teip tas ir darė, ir sakė. Nuėjęs rado dvarą. Kada pabarškino, atidarė duris velnias ir, pamatęs Joną, lyg ir nusistebėjęs paklausė:
– O kaip tu čia, Jonai, atėjai?
– O kas, ar velnias ateis, kad aš neateisiu!
Velnias nuvedė Joną pas Lipicierių, o tas nuvedė Joną į tris kambarius ir liepė pasilsėt penkias dienas, o šeštoje parodė netolimą girią. Ten, toj girioj, su viena diena liepė nukirst medžius, iškast kelmus, išart dirvą, pasėt kviečius, užaugyt, nukirst, iškult, sumalt ir iškept, teip kad septintoj dienoj būt mudviem abiem po pyragą prie arbatos užsikąst.
Jonui tai išklausius net plaukai ant galvos atsistojo, ir liūdnas nuėjo į parodytus kambarius, iš kurių trečias kambarys jam geriaus patiko, ir tame silsėjosi. Silsisi ir verkia, nes nepasitiki tai padaryt, o už nepadarymą Lipicierius ketino atiduoti peklos velniams ant tąsymo.
Vienoj naktij, kada viskas nutyko, atsidarė Jono kambario durys, ir įeina gulbė, kuri akies mirksnij pasivertė į paną ir nuramino Joną verkiantį, sakydama, kad viskas bus gerai, jei tik pildys jos įsakymą. Jonas prižadėjo pildyt, jei tik nepatekt į velnių nagus ant tąsymo.
Praėjo penkios dienos, jau ir šešta diena, o Lipicierius nuvedė Joną į girią ir prigrasino, kad su diena iš tos girios padarytų ant rytojaus dėl užkandžio pyragą. Visi velniai žiūri, kaip tas Jons darys, bet nubodus žiūrėti, nusivilko sau, nes Jons nieko neveikė, tiktai atsigulęs ir guli. Pavakare, kada jau nė vieno velnio aplink nebuvo matyt, Jons, iš kišeniaus išsėmęs triūbelę, sutriūbijo, ir akies mirksnij viskas pasidarė ir stojosi ant tos vietos du dailūs kepalaičiai kvietinio pyrago, kuriuos Jons parsinešęs padėjo, ir miega.
Ant rytojaus ateina Lipicierius ir klausia:
– Ar jau gatava?
Ir Jonas padavė pyragus Lipicieriui, kuriuos abudu paskui su Jonu valgė prie arbatos. Lipicieriaus ir visų kitų velnių pradėjo kojos džiūt ir iki kelių nudžiūvo, kad jau tokį Joną negal įveikt.
Pavalgę pietus vėl Lipicierius liepė Jonui ant trijų dienų kambaryje užsidarius pasilsėt, o po trijų dienų per plačią upę išpilt, pabudavot tiltą, kelią apsodyt medžiais, o pylimo kraštus apsodyt žemuogėmis, kad penktoj dienoj būt galima, vaikščiojant tuom keliu, no krantų pasiskyt uogų. Jonas silsisi, rūpinasi, nes nepasitiki ant triūbelės.
Atėjo naktis. Kada viskas nutilo, parėjo palengvėle gulbė, kuri, įėjus pas Joną į kambarį, pasivertė į paną ir Joną nuliūdusį palinksmino ir davė Jonui tokį kauliuką ir pasakė:
– Kad kada su tuom kauliuku mostelsi, tai viskas stosis, kaip Lipicierius nor.
Praėjo keturios dienos, penktoj Lipicierius pasišaukė Joną, ir išėjo abudu vaikščiot ant kelio. Viskas – teip, kaip Lipicierius norėjo. Vaikščioja keliu per upę, gėrisi ir no krantų žemuoges skina, bet paties Lipicieriaus ir kitų velnių jau kojos nudžiūvo igi subinių.
Paskui Lipicierius vėl liepė Joną pasilsėt dvi dienas, – o po dviejų dienų, – sako, – gausi prajot kumelę šimto metų.
Jonas silsisi ir mislija: „Ką tu čia žmogus padarąs, duos kokią raganą, ir kasžin kaip gal nusiduoti“. Bet jam teip bemislijant parlėkė gulbė ir, pasivertus į paną, įėjus nuramino Joną ir davė tris rykštes: vieną sidabrinę, kitą auksinę, kitą deimantinę ir liepė, užsėdus ant tos kumelės, pirmiaus su sidabrine gerai tą kumelę plakt, paskui su auksine, paskui su deimantine.
Atė ir trečia diena. Pašaukė Lipicierius Joną. Velniai atvedė baisiai persenusią, sukūdusią, no vienų kaulų ir sudžiūvusios skūros, bet pasiutesnę už raganą, o da neprajodytą. Jonas užsisėdo ir, išsitraukęs iš už aulo sidabrinę rykštę, pradėjo plakt. Velniai aplinkui sustojo ir žiūri, kaip tas Jons prajos. Kumelė pliekiama nebėga, bet tik piestu aukštyn šoka. Visi velniai juokėsi susiriesdami, nors jų kojos jau nudžiūvusios igi subinei, bet tikisi vėl atsigriebti, kada Joną priveiks. Jonas pasikavojo sidabrinę rykštę, o išsitraukė auksinę. Su ta kaip pradėjo pliekti tą kumelę! Kumelė da labjaus siuto, o visiems velniams da didesni juokai. Bet Jonas, nepriveikdamas tos kumelės raganos, pasikavojo auksinę rykštę, o išsitraukė deimantinę ir kad su tąja pradėjo pliekti, tai kumelė išsyk da paikiojo, bet paskui, gerai priveikta, pradėjo gerai eiti, ir teip Jons visų velnių akyse prajojo kumelę raganą. Velniai visi dideliai nusiminė ir nudžiūvo sulig bamboms. Visi pasidarė kaip ant kokių stabiekų, stiebinėja visi po peklą nuliūdę ir tariasi, ką čia tam Jonui padaryt, kad jį būt galima prigriebt. Nutarė visi ir išmislijo da vieną daiktą. Liepė pasilsėt vieną dieną ir paskui sako:
– Turės atspėt, iš trijų gulbių katra jauniausia.
Jonas silsisi. Nakčia atlėkė gulbė ir, pasivertus į paną, pasakė Jonui:
– Kad kada lieps įspėti, tai tu, Jonai, eik per duris, tai aš su koja krepštelsiu į galvą, o tada tu į mane sakyk, kad aš jauniausia, tai ir įspėsi.
Nė nelaukiant atėjo rytojus. Tris gulbes sustatė ties durims ant lentynos. Velniai visi su nudžiūvusiais pasturgaliais atbėgo žiūrėti. Lipicierius atvedė Joną ir pastatė vidurij aslos. Visi velniai ant galinio suolo ir apė stalą stypčiodami džiaugėsi, kad jau tuo gal Joną įveiks. Jonas, valandėlę žiūrėjęs, pasakė:
– Aš da turiu eit lauk nosį nusišnypšt, o paskui įspėsiu.
Jonas eina lauk, ir keli velniai paskui seka, o kiti, pasilikę stuboj, žiūri, kad nepasidarytų prigavims. Beeinant Jonui iš lauko į stubą, vidurinė gulbė krepštelėjo su koja Jonui į galvą, o tas, atsistojęs vidurij aslos, parodė, katra gulbė. Tada velniai ir suprato:
– A, tai judu toki bičiuliai! Palaukita, mes judviem parodysim.
Lipicierius tuojaus liepė kitus velnius, kad jį nuvestų į kambarį ir užrakytų, o kitiems velniams prisakė, kad kaistų tą didįjį katilą, pripiltų smalos, sieros, o ant rytojaus virs abudu, Joną ir jauniausią gulbę.
Vidurij nakties, kada visi kiti velniai sumigo, gulbė išlindo per rakto skylutę, atidarė duris, ir išėjo abudu su Jonu ir nuėjo į peklišką dvarą, atidarė staines ir pasimovė arklį, kuris su vienu žingsniu penkis šimtus mylių nužengė. Abudu, Jons su gulbe, kuri jau buvo pasivertus į paną, ir abudu vidurij nakties ant to teip puikaus arklio susėdę, išjojo da visai peklai bemiegant.
Anksti rytmetį velniai sukilo ir pats Lipicierius pabudo, da daugiaus užkūrė ugnį po katilu, ir, kada jau smala su siera pradėjo virt, pats Lipicierius ir visi velniai, igi krūtinių nudžiūvę, eina pas tą kambarį, kur Joną su gulbe užrakino. Bet visi velniai net nutirpo, kada atidaro duris, o neranda nė Jono, nė gulbės! Paskui pradėjo ieškot po visus peklos užkaborius ir da labjaus nusigando velniai, kada nerado stainėje palikto arklio, ant kurio tiktai Lipicieriaus pagelbininks jodavo. Visi velniai ir pats Lipicierius iš tos baimės net iki pažastų nudžiūvo ir pasidarė tikri baidyklos. Lipicierius davė savo arklį, kuris su vienu žingsniu tūkstantį mylių nužengė, o vienam iš gudriausių velnių liepė vytis.
Jonas ir gulbė išgirdo žemės drebėjimą ir pajuto šalto vėjo užpūtimą. Suprato, kad tai iš peklos juodu atsiveja. Pana-gulbė pavertė arklį į kryžių, pati pasivertė į mūką, o Joną pavertė į suklypusį senį, kuris, atsiklaupęs prieš kryžių ir rankas iškėlęs, poteriavo. Peklos pasiuntinys tai pamatęs paklausė:
– Ar nematėt, ar čia kas neprajojo pro tave, senuk?
– Mačiau, prajojo, ale jau bus koki penki metai.
Peklos pasiuntinys nusiminė ir pasisukęs grįžo namon. Parjojo namon, Lipicierius paklausė:
– O ką, kodėl neparnešei Jono ir gulbės?
– O kas juodu gal rasti? Radau pūstelninką prieš kryžių poteriaujant, to paklausiau, o jis atsakė, kad penki metai, kaip nujojo, tai aš nė pabandžiau vytis, – atsakė peklos pasiuntinys.
– O tu žioply! Reikėjo tau imt tą senį, tai ten gal Jonas buvo! – užriko Lipicierius ir igi kaklui nudžiūvo. – Jok tu ko greičiau ir vykis tuodu nevidonus: kad juodu išbėgs, mes sudžiūsim visi kaip velniai.
Ir Lipicieriaus pagelbininks išjojo ant arklio.
Jonas ir gulbė išgirdo drebant žemę ir pūstelėjo šaltas vėjas. Suprato Jonas ir gulbė, kad atbėga kits peklos pasiuntinys. Sustojo, arklį pavertė į kviečius, pana-gulbė – į žvirblį, o Joną – į senį, kuris, aplink vaikščiodams, taikėsi nušauti tą žvirblį. Peklos pasiuntinys ant savo arklio atjojo ir klausė to senio:
– Ar čion, mano senuk, kas nors neprajojo?
– Prajojo, ale bus jau dešimts metų.
Tada peklos pasiuntinys supyko ir apsisukęs atgal į peklą sugrįžo.
– O ką, kodėl juodu neparnešei? – paklausė Lipicierius.
– Ogi radau tokį senį, no kviečių baidantį žvirblį. To paklausiau, ar nematė, o jis atsakė, kad matęs, bet jau dešimts metų, kaip prajojo.
– O tu žioply, pusgalvi, dėl ko tu neėmei to senio – gal tai tikrai tas senis tai Jons. Tau reikėjo nors tų kviečių pasigriebt ir bėgt, o dabar, matai, jau mūs ir ausys nudžiūsta, teip jau pasidarėm kaip velniai, o da toliaus visai sudžiūsim, kad nė peklos darbų negalėsim atlikt, nė ant svieto valkiotis – tada kas bus mums, vargdieniams velniapalaikiams?
Nieko Lipicierius nelaukęs pats sėdo ant arklio ir pats kaip koks baidykla pasileido raitas vytis Joną ir paną-gulbę. Jons ir pana-gulbė buvo nujoję netoli Jono tėvo namų, bet išgirdo smarkų žemės drebėjimą ir jau pūstelėjo karštas smirdantis vėjas. Jons ir pana-gulbė tikrai pajuto, kad tai vėl iš peklos kas nors atsiveja. Sustojo abudu ir arklį pavertė į upę, pati pana-gulbė pasivertė į čaiką*, o Joną – į žvejį, kuris, keldamasis per upę, neva gaudo žuvis. Lipicierius tai vis suprato ir, nieko nelaukdamas, pripuolė lakti vandenį iš upės. Prigulęs lakė lakė, veik visą vandenį buvo išlakęs, tiktai čaika su seniu ant dugno liko, ir kiek galint išsižiojo, kad tą čaiką ir senį prarijus į peklą nusinešti ir išvemti į katilą, kuriame smala su siera virė. Bet kaip tik žioptelėjo čaiką su seniu praryti, visas vanduo akies mirksnij išsiliejo, vėl pasidarė plati upė, o Lipicierius sudžiūvo kaip šiaudas, kaip ir pekloj visi kiti velniai. Lipicierius, matydamas, kad nesugriebs Jono nė panos-gulbės, perpyko, smala susivėmė ir, sėdęs ant savo arklio, nutrinkėjo į peklą, iš kur jau daugiau negali išeiti, nes teip baisiai sudžiūvę, kad net nestengė, silpni būdami, iš peklos išeiti.
Jonas su pana-gulbe parjojo į Jono tėviškę sveikas, linksmas ir gražus. Koks tai buvo tėvui džiaugsmas ir juodviem abiem! Abudu, Jonas ir gulbė, paskui apsivedė. Buvo ant to džiaugsmo tėvo ir juodviejų daromas puikus balius. Ant to baliaus ir aš buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau. Jau gerai išalkęs prigriebiau, priėdžiau ir prigėriau, paskui girts atsiguliau į pakulas ir užmigau. Buvo vaina, armotas provijo, tai su pakuloms kimšo, bekimšdami ir mane įkimšo. Kaip šovė, tai mane šičia atšovė, ir dabar jums papasakojau šitą pasaką.

PATEIKĖJAS: Ona Meškiutė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 61-68, Nr. 16
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 16
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: čaiką – Bs. išn. no turk.-totor. žodžio kaik = luotas, aldija

Spausdinti

Atgal