Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6437&FId=9240&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo dideliai turtingas mėsininkas. Vieną sykį tas mėsininkas davė savo sūnui Jonui penkiasdešimts dolerių, kad eitų į kaimą ir nupirktų gerą, riebų jautį. Jonas nuėjo į netolimą Gižų giraitę ir ten besivalkiodams pamatė senį, kuris turėjo ant lenciūgo prisirišęs didelį, dailų, juodą šunį, kurį senis pasiūlė Jonui pirkt. Jonas užmokėjo už tą šunį penkiasdešimts dolerių, pasėmė šunį, ir senis pasakė Jonui teip:
– Šito šunies vardas Šnyt dryt. Kada tau bus kokia nelaimė, tai tu pašauksi: „Šnyt dryt!“ – ir tas šuo pas tave atbėgs ir tave iš nelaimės gelbės. Še, da priimk šitą triūbelę.
– O ką aš veiksiu su ta triūbele? – paklausė Jonas.
– O kartais tau susigadys. Nepamesk ir pas save pasikavok.
Jons no senio šunį nusipirkęs parsivedė namon ir parodė tėvui. Tėvas nubarė Joną, bet, pamatęs dailų šunį, paliovė baręsis ir vėl davė Jonui šimtą dolerių ir liepė nupirkt pasiieškojęs gerą jautį.
Jonas, vėl beeidams į kaimus jaučio ieškot, turėjo eiti per Gižų giraitę. Ten vėl pamatė senį besėdintį ir da dailesnį šunį pas save beturintį. Senis, pamatęs ateinant Joną, suriko:
– Jonai, pirk šunį!
Ir Jons, nieko nesakęs, užmokėjo šimtą dolerių už šunį ir nupirko no senio didelį šunį. Senis, duodamas Jonui šunį ir drauge tokią triūbelę, pasakė:
– Šito šuns vardas Greitas kaip vėjas. Kada tau bus prie bėdos, kaip tik to šuns vardą pasakysi, tai tas šuo pribus tau ant pagelbos. O tą triūbelę nenumesk, ji tau kartais bus labai naudinga.
Ir Jonas, no senio šunį ir triūbelę pasėmęs, parėjo namon. Jono tėvas, mėsininkas, už tai dideliai supyko ir, smarkiai išbaręs ir prigrasinęs išsivijimu ir mušimu, vėl davė du šimtu dolerių ir liepė tris jaučius gerus nupirkt, nes jau visai mėsa išsibaigė. Ir Jonas, eidamas į kaimus per Gižų giraitę, vėl rado senį da didesnį ir gražesnį šunį turintį.
– Jonai, ei Jonai, – pašaukė senis, – pirk štai šunį.
Ir Jons, nieko nesakęs, užmokėjo seniui du šimtu dolerių. Senis, duodams Jonui šunį ir tokią triūbelę, pasakė:
– Šito šuns vardas Pliene, laužk geležį. Ir kokioj didelėj bėdoj kai tu tuo vardu pašauksi, tai atbėgs tau pagelbėt. O šitą triūbelę tai didiai pas save pakavok, nes kartais gal ji tau būt reikalinga.
Jonas, viską no senio paėmęs, parėjo namon. Tėvas, tai pamatęs, visai papaiko. Įkirto savo sūnui Jonui dvidešimts rykščių ir išvijo.
Jonas, viską palikęs, nubėgo į girią ir, atsisėdęs ant didelio ekmens, ilgai mislijo, ant galo atsiminė savo pirktus tris šunis ir pašaukė:
– Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Akies mirksnį]’ pribuvo visi trys šunes ir, Jonui paliepus, nuvertė tą didelį ekmenį. Po tuo ekmeniu buvo skylė, ir Jonas nulindo gilyn į tą skylę. Toj skylėj priėjo geležines duris ir, negalėdamas įeit, suriko:
– Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Akies mirksnij atbėgo trys šunes ir bežiūrint išlaužė duris, ir Jonas įėjęs ten rado puikų dvarą. Tam dvare rado seną bobelką, kuri ten kokią košelę virė. Jonas priėjęs paklausė:
– Ką tu čia, močiute, verdi?
– O, vaikeli, aš čia verdu tokią košelę, kurios kad patepi ant kokios vietos, o ant tos vietos kas atsisėda, tai ir prilimpa amžinai.
Jonas pasėmė iš puoduko košelės, patepė ant ekmens ir liepė tą bobelką atsisėst. Bobelka da nenor sėstis, bet Jons nutvėrė, pasodino, ir boba prilipo prie ekmens. Jonas pašaukė Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį, ir visi suneš akies mirksnij pribuvo. Jonas paliepė tą bobelką sudraskyt, ir bežiūrint tie šunes seną bobelką sudraskė ir suėdė. Jonas gožinėja po tą dvarą apsižiūrėdams, nes ten daug naujų daiktų pamatė.
Štai ir pareina dvidešimts keturi broliai, sūnai tos bobelkos, kurią šunes sudraskė ir suėdė, rado no skylės ekmenį atrista ir dideliai nusidyvijo. Bet radę Joną visi pasisveikino ir, atidarydami savo triobų geležines duris, rodinėjo Jonui savo turtus: vienoj trioboj – padarai puikūs ir brangūs, kitoj – visoki gyvuliai, kitoj – aruodai pinigų. Vis tie dvidešimts keturi broliai rodinėjo Jonui pinigus visokius. Kada pinigus aprodė, paliepė žiūrėt aukštyn. Jons, akis aukštyn pakėlęs, pamatė baisią baisybe, mat aukštai toj pinigų trioboj buvo daugybė žmonių prikarta, daugybė kaulų žmogiškų prikabyta, daugybė galvų ant kuolų primaustyta ir skūrų žmonių pridžiaustyta. Jonui net baisu pasidarė ir šiurpuliai persmelkė! Tie dvidešimts keturi broliai privedė Joną prie vienų kartuvių ir liepė lipt. Jons da lyg nenor lipti, bet tie broliai sako:
– Lipk, lipk, čia jau šimtai tapo pakarti ir tu ne už ilgo kabosi.
Jonas, pamatęs, kad jau bus riestai, suriko:
– Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Bet jau šunes neatbėga, ir jau, dvidešimts keturių brolių mušamas, buvo belipąs ant kartuvių, kur paskui tie dvidešimts keturi broliai būt pakorę. Jonas, visas baimės perimtas, akies mirksnij viską permislijo, kad da prieš smertį savo negerus darbus apgailėti, ir atsiminė, kad jam tas senis davė drauge prie tų šunų tris triūbeles. Užlipus Jonui ant kartuvių, dvidešimts keturi broliai jau buvo beverią virvę Jonui ant kaklo karti:
– Susimildami, brolyčiai, nors jūs mane pakart pakarkit, kad jūs jau mane įveikėt, bet duokit man nors prieš smertį pasilinksmyt: aš turiu tris triūbeles ir gražiai moku triūbyt, tai ir aš pasilinksmysiu, ir jūs paklausysit.
Tada tie dvidešimts keturi broliai leido išpildyti Jonui užmanymą, ir, šalia pakarto žmogaus atsisėdęs, visas tris triūbeles į burną įsistatęs, užtriūbijo – ir akies mirksnij atbėgo visi trys Jono šunes ir bežiūrint sudraskė visus tuos dvidešimts keturis žmogžudžius korikus, o Jonas, no kartuvių nulipęs, pasėmė didelę daugybę pinigų, tos košelės prisikrėtė puodą ir eina lauk iš to dvaro. Išėjęs užrito ekmenį ant tos skylės, pasišaukęs šunis, ir pats, turėdamas pinigų, jau negrįžo pas tėvą, bet po svietą vandravojo.
Vieną sykį nuėjo į pamarinį didelį miestą, kur baisus smakas gyveno ir buvo papratęs žmones ryt. Jeigu ant jo noro nė joks žmogus į pamarį nepasisukdavo, tada, žmogaus negaudams, tas smakas judydavo marias ir liedavo ant miesto vandenius. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miestų gyventojų buvo toks nutarimas, kad ant kožno smako noro visi iš kaleinos duotų po žmogų:
– Ar geriaus bus, kad visi prigersime ir visus smakas praris? – sakydavo žmonės.
Taigi tuomsyk, kada Jonas atėjo į tą miestą, buvo paskirta karaliaus duktė ant prarijimo smakui, nes karalius tiktai tą vieną dukterį turėjo, o jau jam kaleina atėjo žmogų duot smakui. Tai, žinoma, kad pats karalius nė karalienė neis ant prarijimo smakui, vis tik tą stumia, ant ko valią turi. Karalaitė visa nusiprausė, pasirėdė ir jau, nuliūdusių žmonių lydima, eina ant prarijimo smako, kuris jau teip žmogienos ištroškęs, kad kaip pasiutęs bėgioja po marias ir vis vandenį judina. Kad tik ilgiaus nesulauks žmogaus, tai jau lies vandenį ant miesto.
Štai prieš karalaitę ir visus lydžinčius liūdnus žmones atsistojo Jons ir liepė palaukti, nes Jons sako:
– Aš tą smaką įveiksiu. Atsineškit kirvius ir skerspjūves, o kur pamaryje tą eržuolą turim nukirst.
Tuojaus visi dvariškiai ir miestiškiai išpildė Jono prisakymą, ir tas kelmas pagal Jono paliepimo teip tapo nudailytas ir nušvelnytas kaip stiklas. Visus žmones liepė atsitraukti tolyn, o Jonas tą kelmą ištepė su košele, kurią iš ano dvaro požeminio buvo pasėmęs. Paskui pasiėmė Jons no keletos varsnų pypkį, į to pypkio ugnį pridėjo visokių karčiausių apsvaiginančių daiktų ir, netoli kelmo atsistojęs, tą pypkį neva rūko. Užuodė smakas tabako dūmus ir, iš marių išlindęs, atbėgo prašyt pas Joną, kad ir jam duotų nors kokią porą dūmų traukti:
– Duok parūkyt pypkutį! – suriaumojo smakas.
– Tai jeigu tu mane prarysi? – atsakė Jonas.
– Ale neprarysiu, tik duok parūkyt.
Jons davė smakui pypkį, liepė smaką sėst, tas, galvą linktelėjęs, atsisėdo ant kelmo, o Jons sako:
– Aš bėgsiu da tabako įkimšt, o tada tai, pons smake, galėsi gerai rūkyt.
Smakas pulija, rūko, o Jons, nubėgęs keletą varsnų pas pypkio galvą, neva kemša ten samanų kokių ir suriko:
– Šnyt dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį!
Ir akies mirksnij pribuvo trys šunes ir puolėsi ant smako draskyt. Smakas buvo norėjęs pakilęs bėgt, bet pasturgalis prilipęs prie kelmo, ir jokiu būdu negal nubėgt. Tada baisiu balsu pradėjo kriokt, kad miesto ir aplinkinių gyventojų net langai išbyrėjo. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suėmė visas savo spėkas ir pasijudino, kad net žemė sudrebėjo. Tuomsyk išrovė kelmą ir trenkėsi kaip perkūnija į marias besispardydamas, net visų marių vandenį sudrumstė, bet tas kelmas teip prilipęs, kad jokiu būdu negal no pasturgalio nukratyt. Išsidaužęs po visas marias, smakas nubėgo į peklą. Velniai, pamatę atbėgant pasiutusį smaką, visi sulindo iš baimės, kur tik katras įmanė, net pats Lipicierius iš baimės smaloj nuskendo. Smakas, nubėgęs į peklą, randa visą tuščią. Bebėgiodams po peklą, užtiko vieną šlubą velniuką, bekišantį galvą į smalą, mat pasikavot nuo tokios baisybės norėjo, bet nespėjo. Tad smakas su dideliu nusižeminimu prašo to velniuko:
– Broliuk, aš nė tau, nė kitiems velniams nieko nedarysiu, aš atėjau pas jus gelbėtis: matai, kokia sunkenybė man prie subinės prilipus. Susimildami, rasi galėsit nuimt.
Tada šlubasis velniuks sušaukė visus kitus velnius, ir tie, pamatę tokioj nelaimėj smaką, dideliai nuliūdo: nieko nišpuolė daryt tam kelmui, kaip tik nudegyt. Bet tas kelmas šlapias, žalias – nedega. Tada velniai nešė iš visos peklos visokius pekliškus skystimus, kuriuos liejo ant smako kelmo. Per ilgą laiką vos šiaip teip nudegino, bet teip nukankino smaką, kad tas jau neįstengė daugiaus ryti nekaltų žmonių.
Kas buvo per linksmybė karalaitės ir visų dvariškių, kad jau smako nėr ir nieks daugiau žmonių neris. Karalaitė tuojaus paėmė Joną už vyrą, buvo puikios ir linksmos vestuvės. Ir aš ten buvau, ką mačiau ir girdėjau, ir jums, kurie klausot, pabambėjau.

PATEIKĖJAS: Ona Meškiutė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ašmoniškiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškių k., Naumiesčio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 68-73, Nr. 17
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 17
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal